BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nelauktas…

Tu niekada nebūsi mano princas ir net nebūsi tas, kuris man laimę žadės, tu tik eilinis užklydėlis, ne į tas duris pasibeldęs.

Bet pagails man į tave, merkiant lietui žiūrėti. Prailgs vieniši vakarai. Ir įsileisiu aš tą prašalaitį į savo jaukius namus. Ilgai žiūrėsiu į tas mėlynas akis jį šalia pasisodinus, ilgai tyrinėsiu tuos netobulus veido bruožus. Ir pagails man jo drebančių rankų. O pati jau būsiu užmiršus skonį lūpų vyro. Ir įsileisiu tą netobuląjį ir į savo didelę širdį. Leisiu pamilti jam savo tobulą gyvenimą persismelkūsį  anyžinių saldainių kvapu, leisiu tam nepažįstamajam vakarais šukuoti mano plaukus ir myluoti ilgai prieš užmiegant, o pusryčiams dalinsiuos su juo puodeliu mylimiausios arbatos. Išmokysiu kaip gėles reikia žadinti rytais ir palieti prieš naktį. Papasakosiu kaip žvaigždes galima suskaičiuoti. Ir nusivesiu į vietas, kurioms pažadėjau, kad čia ateisiu kažkada su savo princu, kuris man laimę pažadėjo.

O po dešimt metų, pabudus ryte savo tobuluose namuose, suprasiu, kad nežinau iš kur tas nepažįstamasis miegantis šalia atkeliavo…

Mielas nepažįstamasis ar žinojai, kad ir į mano tobulus namus kartais sutemos ateina?

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »