BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Va taip va ir palydim vasarą

Šiandien ieškojau iki pamišimo ieškojau braškių, ieškojau miesto turgeliuose, prekybos centruose, mažytėse parduotuvėlėse. Neradau. Regis pavėlavau. Šiandien ėjau sportuoti į vietinį parką, niekas nesusirinko, o šalimais vyrukai ardė per vasarą veikusius atrakcionus , regis ir vėl pavėlavau. Pavėlavau į savo vasarą. Į šimtus neišgertų taurių šampano, į dešimtis nepalydėtų saulėlydžių, į vakarus, nevienišus, triukšmingus, kupinus šurmulio ir juoko, maudynes lietuje, pavėlavau į braškes ir į bemieges naktis. Kaip dabar visa tai sutalpinti į vieną naktį? Vieną vienintelę naktį?

Nebe suskaičiuoju kelinta kartą mano telefonas mirksi nuo  skambučio nelaukto, nemielo..Atsiliepiu, apgirtęs balsas: “tai kada su manimi degtinę gersi?”.  ”Su vynuogėm?” -klausiu.  ”Ir vynuogių bus”. “O ką švęsim?” -nepasiduodu.  ”vienatvę…” sako kažkaip liūdnai “už liūdesį gersim ir vienatvę”.  ”Tai, kad aš jau laiminga, pavėlavai”. Padedu ragelį. Išsiverdu puodelį citrininės arbatos, susirangau į antklodę ir bandau išgirsti kaip tylutėliai ruduo po langais sėlina. Beveik girdžiu kaip tyliai jis dainuoja, apie purvinas balas, supuvusias braškes, ir išėjusią saulę. Nuryju dar vieną gurkšnį arbatos “mylėti, mylėti, reikia mylėti rudenį, jo dainas ir tave”.

Vėl skambutis. “Nemiegi?”-klausia. “Aš šiąnakt nemiegosiu”. “Kas nutiko?”-sunerimsta. “Man labai gaila”. “Ko gaila?”. “Vasaros”. “Negailėk jos, nereikia pabaigų gailėtis, jos tik užleidžia vietą kažkam nauja. Tik nevaikščiok po miestą viena, gerai?”. “Gerai”. Kažkaip keista kai rūpinasi žmonės, iš kurių tau nieko nereikia, kurių neskaitai artimais, gal net gerai nepažįsti jų. Nedaug tokių būna, dažniausiai man labiau reikia žmonių nei jiems manęs. O gal tik šiąnakt taip atrodo. Kai miegas ima viršų ir gražūs užmojai sudūžta kartu su pažadais pamilti rudenį. Kai jauties girta nuo norų, užgulusių širdį, nuo pažadų, kurių gal tiesiog per daug, ir nuo tų penkių cigarečių, po kurių vis kartojai “šita paskutinė”.

Saldžių sapnų vasara ;*

Rodyk draugams

Pirma ir paskutinė vasaros savaitė

Na štai pasirodo iš ties mano gyvenime viskas ėmė krypti į gerą, nors vis dar prisigeriu nuo gėrimų, kurių nekenčiu, renkuosi kavą vietoj braškinio kokteilio kokius devynis kartus per dieną (minimum), negaliu atsispirti cigaretei, vis dar neatrušiuoju kas iš ties man yra malonu, ir susitikinėju su žmonėmis su kuriais nereikėtų, kaip juodžiausiu savo gyvenimo pusmečiu…Visgi viskas eina į gerą ir šie metai man suteikė šansą turėti vieną savaitę vasaros, ir nors negaliu pažadėti, kad tai bus laimingiausia savaitė metuose, aš prisiekiu, per ją pasistengsiu įsimylėti….įsimylėti rudenį ir dainas apie jį…

Pažadu aš, nebekentėti, ir neverkti dėl išskrendančių paukščių, vėl mylėti tuos, kuriuos šitaip buvau apleidusi, daug kalbėti ir kartais dainuoti, linksmintis prasmingiau, ir daryti gerus darbus. Pažadu nebebijoti lietaus, lyg šiandien jis blogas ženklas būtų, vėl iš naujo pamilti naktis ir išmokti rašyti ne vien apie meilę ir liūdesį…

Šiandien aš galiu visiem drąsiai pasakyti, aš esu Toma ir Šiandien aš jau pasiruošiau gyventi geriau.

Pirštų galiukais apcukruoju lūpas, kad jos niekada nebebūtų sūrios ir nuo šios akimirkos viską darysiu su meile, rašysiu iš meilės, šukuosiu plaukus su meile, klausysiuosi muzikos apie meile ir antradienio vakarais kalbėsiu su meile…Aš vėl lankysiu draugus tuos mielus, savus, dėl kurių viską ir visada. Ne todėl, kad taip reikia, o todėl, kad taip noriu. O jei kažko pritrūks aš tiesiog pasaldinsiu savo gyvenimą truputėliu tavęs, už tiramisų pyragaičius saldesniu.

O pabaigai pasakysiu keturis žodžius viskas kada nors baigiasi… Anksčiau ar vėliau, gera ar bloga, tai baigiasi. Ir tik šito žinojimas padeda išgyventi juodžiausias duobes gyvenime ir įvertinti tikriausias akimirkas, vieninteles tokias…

Rodyk draugams

Parašysiu knygą apie jį…

Glosto jis mano akis, glosto veidą, nuveja uodus ir gražiausius drugelius patupdo jis ant mano juodų blakstienų. Nešvelnios jo rankos ir moterų jis daug lietė, bet vistiek mielas man jis, visas toks kvepiantis meile ir cigaretėmis.

Ir sako jis man, kad po daug metų norėtų mane matyti su geru vyru, gražią ir švytinčią, vistiek aš esą už jo netekėsianti.

Ir jis žino, supranta, tiki manimi, gal net labiau nei aš juo.

Saugo mano kvapą ant savo kūno. Ašaros jo skruostu rieda kai mato mane tokia mažą ir silpną. O aš tyliai rėkiu kad noriu vyro kaip jis, bet jam nesakysiu. Per daug moterų jį myli ir jis žino, pats jų daug mylėjo, kol viena iš jų netapau aš. Jis nieko manęs neprašo, bet žinau kaip nušvistų jo akys jai pabučiuočiau atsisveikindama.
Sėdi už vairo toks savas, toks rimtas, palydi mane akimis iki vartų, o mano rankoje nusvirusios laukinės gėlės, kitoje nuoruką suspaudžiu. Žinau jis žiūri į mane ir noriu rėkti kaip trokštu pasilikti, bet išmetu nuoruką ir nužingsniuoju namo. O jis dar ilgai raižo mano gatves, galvoje apie visas tas moteris ir mane…

Prašei, kad parašyčiau knygą apie mudu, kad niekada nepamirščiau…kad niekada nepamilčiau, ir visada klausyčiau savo širdies…

Aš parašysiu knygą apie jį, savo prisiminimuose…

Rodyk draugams

Be įkvėpimo…

(daugiau…)

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »