BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šaltos dienos ir jų juoda spalva

Aš myliu tylą, o tu dainas,

Nes tu diena, o aš naktis,

Ir mes para,

Bet greitai švis….

Šiandien sunkiai temsta ir nemeluosiu man tai patinka, gal ryt greičiau sutems, bet baisiai liūdna laukti kai šitaip sunkiai temsta. O aš vis dar laukiu, nors jau pamiršau tavo veidą, pamiršau pažadus savo ir tavo, pamiršau… O šitaip sunkiai temsta, nors jau ruduo ir man taip šalta, pakyla vėjas ir man baisu, tavim tikėt ar ne? Turėsiu aš tave ar ne? Ir kodėl šiandiena dar šviesu? Gal aš dar nepabudau…. iš vasaros? Iš dienų kartu su laime? Iš dienų su meile?

Aš savęs neberandu, sugeriu lietų į save ir sulyju šimtais lietaus lašų. Ir kartais aš verkiu. Nes aš tik lietus. Ir jei neverkčiau, nebūčiau. O tu prašai, kad likčiau, ne čia, o ten, kad neišeičiau iš tavęs. O aš verkiu ir lūpose subėga melas, užspaudžiu lūpų kampučius, bet jis išsprūsta ir gaudai tu tą melą ir juo tiki šventai.O tavimi jau nekvepia mano šviesūs vakarai. Ir čia taip šalta, baisiai šalta, tai kaip šalta ten?

Man šiandien sakė, kad neverta skubėti…aš ir neskubu, lėtai sulyju, lėtai išlyju, lėtai visa po purpurinį dangų išsibarstau, sumerkiu kojas į išlauktas sutemas ir į krūtinę beldžiu, ir tyla…vėl beldžiu…ir vėl tyla…Aš myliu tylą, o tu dainas…

Nuo žemiausios lentynos pasigriebsiu degtinės butelį, cigarečių prie to pačio, juk penktadienis, juk skauda ir šalta…Parbėgsiu namo, susmuksiu prie židinio pasistatysiu šalia butelį, išbučiuosiu jį visą, šalia pakelį cigarečių numesiu, taip ir sėdėsiu visą vakarą, sėdėsiu ir kalbėsiuos su buteliu degtinės taip ir nepradarytu. Ir kas iš to vistiek negersiu, neskanu…ir nerūkysiu, negaliu… Todėl įlendu į židinį užgesusį, kaminu užsiropščiu ant stogo, basomis kojytėmis patrepsiu taip garsiai kaip tik lietus ir aš trepsėti mokam ir šoku žemėn……o kas toliau? Nebe pamenu, arba prapliupau smarkiausiai lyti, arba išskridau…gal pas tave, o gal ir ne, gal pakeliui į tavo šaltą šalį aš sudužau….

Daugiau tyliu. Prisiekiu niekuomet nebe prasižioti. Nes nemėgstu kalbėti. Man patinka ašaros, bet aš nemėgstu verkti. Norėčiau atgaivinti tai, kas buvo - mūsų gyvenimą, mūsų meilę (…) Nes aš juk lietus. Ir moku atgaivinti gelstelėjusius pasėlius… Todėl lyju. Iki lietaus sezono pabaigos. Ir iškeliauju į kitus kraštus, kitas valstybes, kitus kontinentus….

Ir šiąnakt gal miegosim tarp patalų, kur praeitą naktį girtos raganos vartės ir lietų sukvietė ant mūsų stogų……

Rodyk draugams

nemadingai apie meilę

“Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda savo piktumui, pamiršta kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir viską ištveria. Meilė niekada nesibaigia.”

Sako mylėti dabar madinga, mylėti, įsimylėti, ištekėti, vesti(tarp kitko aš taip pat gavau pakvietimą į vestuves)… Sako meilė visada madinga, dainos ne apie meilę - ne dainos, knygos ne apie meilę - beprasmės, filmai ne apie meilę - lyg filmai be širdies, ir įrašų ne apie meilę niekas neskaito. O aš nors ir seksuali, bet nė velnio ne madinga kaip tas senas rusiškas traktorius užpiltas ne dyzeliu o degtine. Ir senokai nekalbėjau apie meilę, kai aplinkui visi įsimyli, kai meilė šitaip įkvėpia, kai meilė regis vis dar priverčia pasaulį suktis ir taip bus visada. Taigi pasistengsiu šiandien pabūti madinga ir parašyti apie meilę. Juk ir aš pastarosiomis dienomis įsimylėjus. Įsimylėjus tas visų apdainuotas mėlynas akis ir tobulą šypsena.

Susitinkam mes visada tuo pačiu metu ir toj pačioj vietoj. Apsikabinam lyg šimtą metų nesimatę, nors tai darėme dar vakar. Susikabiname už rankų, jo ranką savojoj spaudžiu ir bėgam per lietų, aptarinėjam svajonių mašinas ir juokiamės patys iš savęs, auginam sraiges. Ir mes mėgstam poną Byną. Kartais susipykstam ir jis sako kaip aš jį erzinu, pasislepiam už medžio lietuj lyjant ir iš principo niekur neinam, kol galiausiai aš nusileidžiu, pasiūlau eiti  pasižiūrėti poną Byną ir dievaži jis visada sutinka. Tiesa manajam princui viso labo ketveri, bet Dievas mato meilė jam iš ties yra kantri, maloninga, nepavydi, nesididžiuojanti ir neišpuikstanti, neieškanti sau naudos, pamirštanti kas bloga…galbūt net niekada nesibaigianti…..

Rodyk draugams

Laukinės aguonos

“Jau ir pro mano langiūkštį pažvelgė saulė. Ji tik trumpam užsuka į šį viengungišką būstą; švysteli apypiečiu, palaksto paveiksliukais nukabinėta siena ir vėl išslenka (…) vėjas judina atidarytą langą, ir “zuikutis” kaip gyvas bėginėja sienom, tarsi žiūrinėdamas pažįstamus atvaizdus… Sukabinėjau vieną dieną savo kūrinėlius, nupieštus per daugelį metų. Žvelgia dabar iš namų darbo rėmelių pažįstami žmonės, kadaise sutikti, kadaise mylėti. Tie patys - ir nebe tie. Jų veiduose tarytum matau save - ir aną, ir dabartinį. Metai…metai…

Spindulys užkliudo besišypsančią Vingą - juodaakę čigonėlę su valiūkiškai pašiauštu kuodžiuku. Nebūčiau jos sutikęs po daugelio metų, manyčiau, kad kažkur gyvena ta pati išdykėlė, nusinešusi mano pirmąją meilę…Nebėra anos Vingos, liko tik tas popieriaus lapelis - brūkšniai, taškeliai. Nebėra ir linksmojo Muratovo, juodais nudailintais ūseliais. Palaidojom naujose miesto kapinėse speiguotą žiemą, kai nežydėjo nė viena rožė. Užtat dabar jo kapas - ištisas gėlynas, kuriame mačiau ir baltų edelveisų, atnešančių žmonėms laimę… Žiūriu į apvalų Palmos veidelį. Ji - ir ne ji. Nepagavau charakteringiausio jos bruožo, nes, matyt, nesupratau jos. O štai rūsti Ruigio fizionomija. Gilios raukšlės tarsi nelengvi gyvenimo keliai; atsidavęs žmonėms, bet ne visada jų suprastas, žvelgia niūrus, sakytum užgniaužęs nuoskaudą širdį… Laikau ir Angelės paveiksliuką, išlikusį dar iš jaunų dienų; mano teisėta žmona, į kurios mažytį pasaulėlį taip ir neįtilpo gerokai didesnis gyvenimas. Šalia Angelės kažkodėl atsidūrė Vytautas Pečiūra. Drąsus žvilgsnis, įžūloka poza ir tikrumas, kad visi gyvenimo sunkumai apeinami “kaip ne vietoje įkastas stulpas”. (….)

Ir kiti…ir kiti…Daug jų, visa galerija. Trumpam sutikti ir gerai pažįstami, garbinti ir nesuprasti, kiekvienas šiek tiek prisilietęs prie tavęs, kažką davęs, kažką atėmęs, kažkur pastūmėjęs ar sulaikęs… Ir tu stovi šalia jų visų, gal ir jiems kažkuo atsilyginęs, ar likęs skolingas, stovi lyg vis dar neužbaigtas paveikslas….”

Romualdas Juodeika

“Laukinės aguonos”

Aš niekada neskaitau tų pačių knygų du kartus, todėl kaskart su paskutiniu knygos puslapiu patiriu kažkokią netektį, tiesiog žinau, kad daugiau aš jos neatversiu ir visas jausmas, perskaitytuose puslapiuose pasiklydęs, išdils mano atsiminimuose. Saugau žodžius įstrigusius galvoj, citatas, herojų vardus, saugau iš paskutiniųjų. Bet greitai jie užleidžia vietą naujiems vardams ir žodžiams ir visada man šiek tiek gaila tos akimirkos, šiek tiek baisu, kad vieną dieną ne tik knygų herojai iš atminties pasitrauks. O juk pasitraukia, visada pasitraukia… Todėl parašiau šį įrašą, kad šie žodžiai nuolat išliktų manyje. Aš daug knygų skaičiau ir visos jos man brangios, bet šią knygą skaičiau ypač ilgai, kaip  velnias kryžiaus vengiau tos dienos kai teks perskaityti paskutinio puslapio paskutinius žodžius (juos visada skaitau garsiai). Kiekvienas savaitgalis, kai atsiversdavau šią knygą, tapdavo kitoks, ir dažniausiai aš verkdavau, ne iš liūdesio ir ne iš laimės, o iš supratimo, atradimo, nostalgijos… Niekada nemaniau, kad kito žmogaus išreikštas mintis galiu šitaip stipriai pajausti ir išgyventi.

Ir “vis dėl to yra gyvenime kažkas pastovaus - kaip tos laukinės aguonos”

Rodyk draugams

Ir vėl?

“Nukritau ant žemės…jėgos pasibaigia…jei gali atleisk, jei gali atleisk mano sunkią klaidą.”

“Ačiū tau dieve už tą ir aną, ačiū už tą kažką ir dar už tą.” Taip, tada mes rašėm tuos kvailus dėkingumo dienoraščius. Ir svajonės buvo mūsų mažos, saujoj telpančios, ir prisiminimai jauni, šviesūs, dievaži ir draugai buvo tikri… O dabar norėčiau parašyti kažką realaus ir apčiuopiamo, bet šiandien esu atitrūkusi nuo žemės ir truputėlį nuo savęs. Ir nors klausau dainų ne savo, o tų palei kurias nežinai ką daryti ar sėdėt ir palinguot ar padainuoti palei jas. Šiandien vistiek aš būsiu savimi. Ta miela mergina seno dienoraščio puslapiais kalbanti.

Ir kartais reikia sugerti į save liūdesį ir vienatvę, kad pajustum juk TU  vis dar esi TU. Kol vaidybinis siužetas “šypsokis” iki galo neapnuodijo mūsų sielų. Ir šįvakar aš netgi parūkyčiau, ne todėl, kad šalta, ne todėl, kad nesinori būti savo namuose ir netgi ne todėl kad gaila praeities, o tik todėl kad pasijausčiau stipresnė nuodijama, bet nežūstanti. Šeši milijonai būdų numirti, bet šis lėčiausias su didele galimybę likti išgelbėtam ir pripažinkim itin malonus. O buvo laikas kai tai buvo nesvarbu, pinigai, prestižas, galia. Gal laikas keistis?

Ir vėl?….

Atleiskit už mano negatyvą šiandien, tiesiog gal per ilgai laukiau to mielo netikėtumo, kuris manęs taip ir neaplankė.  Aš pavargau ir  noriu susprogti į tūkstančius nereikšmingų molekulių bei atomų. O ryt vėl bandysiu būt kaip vakar… ir mylėt dainas ne savo, gėrėtis žodžiais ne savo, šypsotis ne sau, ir gal net rytoj parašysiu kažką gražaus…

Rodyk draugams

“Be ryšio”

Juoda naktis ir tuščias baras…

Ir galva kažko beprotiškai tuščia. Sakysit rašyti apie laimę? Su ja gerai susipažinus aš, bet laimės formulės dar neišradus. Netilptų manoji formulė į tris žodžius, ir sakinių trijų per maža. O gal rašyti apie meilę, bet ir apie ją jau dainos sudainuotos. Apie dievą ar draugus tikrus - per daug jau rizikinga. O gal tiesiog apie tuos kelis žodžius, kurių šiąnakt taip ieškau. Rašyti tai ką oro bangose pagaunu, kol nesibaigė puodelis arbatos, ką pakužda paskutiniai svirpliai užsilikę už lango, ką senos sienos, kurių kadais taip gėdijomės, alsuoja…

Ir visgi kalbant apie laime, tu esi manoji laimė, ir tos laimės pasėkmė. Sėdėsi šeštadienį šalia to, kurio vardą sunkiai suprantu, gersi degtinę, ir bandysi meilę prisijaukinti. Bandysi didmiestį užuosti, kaip ta maža mergaitė dideliam mieste, bandysi sau ir jam įrodyt, kad viskas telpa vienam butelį degtinės….

O aš tikėsiu, kad esi man amžina, kad yra tikri draugai, kad meilė man nesvetima, ir, kad man patinka būti tuo, kas aš esu…

Ir gersiu cocacola, kurios pastaruoju metu išgeriu  kokį toną, tam, kad atpirkčiau tą laimės jausmą, kurio pasigenda mano organizmas kai uždraudžiau jam nikotiną ir kofeiną.

Ir dar dėl to, kad jos rinkodara ne “be ryšio”.

Rodyk draugams

Pažadai kavos puodukui

Laimės taisykės (arba pažadai sau, kurių niekada neištesėjau)

♦ Būti gera nepažįstamiesiems (kiekvieną pirmadienį padaryti gerą darbą);
♦ Daryti tai, ką reikia, o ne tai ką noriu (išties visada buvau šiek  tiek seudomazochistė ir man gan neblogai sekėsi, bet visada jaučiausi per daug sau leidžianti);
♦ Nepamiršti malonių smulkmenų, kurių nenorėčiau pamiršti (nepamenu nė vienos geriausios nakties šią vasarą);
♦ Tesėti pažadus (ironiška, tiksliau jau sarkastiška);
♦ Gerai pradėti dieną;
♦ Kartais ilsėtis (skaityti mielas knygas, pasitikti aušrą, vaikščioti po tuščią pakrantę, prisiminti mielus dalykus);
♦ Kalbėti apie tai kas neramina siela (iki šiol neišmokau kalbėti su kažkuo apie savo jausmus, regis nė nesistengiau);
♦ Ieškoti įkvėpimo;
♦ Žiūrėti komedijas (esu užkietėjusi siaubiakų žinovė, netgi gurmanė sakyčiau ir niekaip nesugebu to pakeisti);
♦ Daugiau rizikuoti, nuolat sakyti “taip!” (tik ne manu košei);
♦ Rašyti laiškus;
♦ Kasdien padaryti ką nors mielo (regis aš tiesiog nemiela);
♦ Visą valandą žiūrėti į vieno medžio vieną lapą;
♦ Perskaityti Mičo Albomo “Antradieniai su Moriu” (visada kai ieškau įkvėpimo pagalvoju būtent apie šią knygą todėl per daug bijau perskaičius ja tiesiog nusivilti);
♦ Pakeisti blogus įpročius gerais per 21 dieną;
♦ Kasdien klausyti muzikos, susidaryti mėgstamų įrašų kolekciją (kažkaip visada mylėjau tylą);
♦ Susirasti tris tikrus draugus (pamiršau ką reiškia terminas “tikri draugai”);
♦ Liautis dejuoti ir pradėti gyventi;
♦ Viską fotografuoti.

    Visada maniau kad laimė pagal taisykles neegzistuoja, tai tik gerai surepetuotas vaidinimas, o juk taisyklės ir yra tam, kad jas laužyti, gal todėl šie pažadai ir liko neištesėti.
    Netikiu laime, netikiu meile neamžina, netikiu visais neamžinais dalykais, tai velniop stengtis dėl to kas taip laikina, dėl to ką vieną rytą laikei savo rankose, o kitą jau net kvapą tos laimės pamiršai.
    Bet visgi aš daugiau nebegeriu kavos, nuo to nesijaučiu laimingesnė, bet taip gerai, kol kas gerai… ir daugiau nebežadėsiu pažadų savo kavos puodukui, kuriuos išgeriu su paskutiniu kavos gurkšniu.
    Tad rudeniniams vėjams jau beldžiantis į mano langą, keliu arbatos puodelį ne už tai, kad tesėtume pažadus, o už tai, kad daugiau nežadėtume…sau, o tiesiog darytume ,tiesiog čia ir dabar.

    Rodyk draugams

    Naujesnis puslapis »