BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Bonka ant stalo, vakarienė atšalo

Man šiandien nebaisu kalbėti, nebaisu pasakyt daugiau nei vakar. Padarysiu taip, kaip sugalvojai. Ir jei būsi šalia aš tau papasakosiu viską apie save, nes aš nebebijau, atsakyčiau į kiekvieną tavo klausimą. Jei tu vėliau neimtum bijoti manęs. Gal būt šis vakaras toks, galbūt tai šis vakaras, kai noriu sielą apnuogint, kai jaučiuosi lengva, lyg būčiau bekūnė. Blaškau nuotraukas senas, gyvenimu atsiduodančias ir galvoju, na kodėl dabar taip mažai fotografuojamės? Na, kodėl gyvename taip lyg gyvenimų kelis turėtume? Na kodėl visi taip tylutėliai šypsosi? Kodėl nesigirdi kaip jų sielos verkia? Juk jie visi buvo karo vaikai. Vieni. Buvimo prasmė buvo tikresnė nei yra šįvakar. Jie nekūrė talentų, jie gimė talentais. Jie klausė dainų, ne tam, kad jų klausė visi, jie tiesiog ieškojo tvirtybės jose. Mokėjo mylėti tylą. Ir jų pasaulis buvo dydžio per tris namus į priekį. Bet kokio dydžio dabar mūsų pasaulis? Purvini susitikimai, melas iš lūpų į lūpas, išdavystės savų, nepagarba tiems kurie už mus gyvybę atiduotų, meilė už pinigus, viskas už pinigus. Tokie dabar mes, tokia ir aš… Ir laukti atsiprašymo, priimti jį, atsiprašyti, per vėlu. Gal todėl taip dažnai atsakymų ieškome alkoholyje, jaučiame, kad kažką darome ne taip. O ar tai tikrai padeda? 50 ant 50. Mums tinka! Įveikinėjam nevisavertiškumo kompleksus, smegenis vienadiene laime šturmuojam. Juk mūsų sąmonę lemia mūsų socialinis lygis, tai kam po velnių stengtis. Na ir ką aš darau su savo gyvenimu?

watch?v=mgvBm1UejOE

O man keisti šie metai buvo, nesąmonė kažkokia….labanaktis.

Rodyk draugams

Gal šiemet nesnigs?

Ir vėl gyvenimas susišaukia į tave. O aš tik 25 kadras tavo gyvenime. Nematai, negirdi, neužuodi, bet jauti, o kai paklausiu vis sakai “prisimenu”. Geriau bėk iš čia kol gali, kol neįsirėžiau į tavo pasąmonę kaip tinkamiausio vartojimo prekė. Ir gal paskambinsiu aš tau kada telefonu ir pranešiu, kad tik šiandien, šią akimirką, aš išparduodu širdį, išparduodu jausmus.

Dėmesio aukos. Piešiam save ant vienas kito kūnų.

O tu išeik, išeik jei išeini, visam, be jokių juodų šešėlių, kuriuos nuolat palieki mano gyvenime, kuriais vis grįžti. Jei lieki, tai pasilik, visas, tik man, tik dėl manęs. Ir dar kartoji ” tu tik prasta teoretikė, vis sakai ką reikia daryti, tik neparodai kaip”. Yra kaip yra. Užteks jau diskutuoti apie gyvenimą, buvimą, egzistenciją, prasmes. Pavargau užduot sau klausimus, į kuriuos atsakymų nėra. Tavo rankose baigiu pamest save. Ir kasnakt vis darosi šalčiau, regis jaučiu kaip į nugarą žiema alsuoja.

Ir kartais yra be galo nuobodu gyventi. Šįvakar gėrėme kavą, sėdėjome foteliuose priešais židinį ir ilsėjomės. Ir jei tik turėčiau pasirinkimą palūžti, tai dievas mato, tikrai palūžčiau, bet neturiu galimybės rinktis. Kartais aš nesuprantu ar čia gyvenimas mane, ar aš jį gadinu.

Galvoju, kad šalta namuose, bandau suvokti, kaip turėtų būti šalta be namų…

Kartais silpnos būtybės slepiasi po šaltomis moterų kaukėmis. Kalbu apie save…

Patinka vakarais žiūrėt į Nemuną, nors mano miestu teka tik Nevėžis…

Rodyk draugams

Gyvenimo pamokos pagal G.(Nr.1)

Nepiešk ant langų

Piešiu įnirtingai su dideliu susikaupimu ir entuziazmu…piešiu ant stiklo, mažyčiais prakaito lašeliais. Bandau papasakoti pasaką, pasaką, kurią kuriu, kūriau ir kursiu, pasaką kurios galbūt nėra. Klausia, kokios spalvos mano mėnulis, žalios atsakau. Bando įtikint, kad mėnuliui žalia spalva netinka. Tada supykstu ir išraitau monstrą tavo pusėje. Tu greitai nuvalai.

-Tiesiog būk su manim.- GALVOJU.

-Tiesiog nepiešk ant langų.-SAKAI.

- O kur piešti?-NUSTEMBU.

-Ant popieriaus.-ŠYPTELI.

-Nenoriu.

Ir toliau keverzoju linijų ir brukšnių raizgalynę, kurią bandai perskaityt. Nebandyk, aš neperskaitoma. Ir man patinka piešt..ant stiklo mažyčiais prakaito lašeliais, patinka piešt ant kūno tavo, smėlyje palikti ženklus, kurių, tikiu, nenuplaus begėdės bangos, piešti iš nebaigtos pusryčių košės, piešti ant dešimtinių, pripiešiant ūselius D and G, kad linksmesni atrodytų.

Ir mano mažytė paslaptis: aš kartais, kalbėdama apie ateitį, vis dar lepteliu tą naivų  “kai aš užaugsiu…”. Na taip, taip aš jau užaugau, bet….nenoriu užaugt po velnių….

Geriau nepiešk ant langų….nes mėnulis žiūri į tave ir juokiasi savo plačia žalia šypsena…..

Manau, kad būtent šitaip juokiasi mėnulis kai piešiu mažyčiais prakaito lašeliais ant tavo mašinos lango…..

Velnioniškai graži šiąnakt pilnatis-pilnačių pilnatis.

Noriu, kad rytojus neateitų, bet tu man neleidi neatsikelti…

Tikiuosi, kad greit viskas baigsis, bet tu man nepasakai kas?

Noriu būti vaiku, bet aš užaugau ir tu man niekada neleidi to pamiršti.

Rodyk draugams

27 eilutės netikrumo

Praėjo metai, jauti?

O man baisu, kad ir ką sugadinau, aš atsiprašau.

Prašau, kalbėk, nes aš negirdžiu ir bandau tikėt, kad grįši…

O tu gyveni, vaikštai ant plonyčių beprasmybės gijų, lieji vyną ant savo apkartusios sielos, laistai į dangų šampano purslus, vaidini laimę savo sudegusiam teatre, ir dailiai padavėjai palieki arbatpinigių tiek, kiek ji net sapnuose neregėjo, mėgaujiesi savo žavesiu ir prabanga…Tau patinka tavo rolė, sėkmę moralės kaina prisivilioji.  Na, o viduje ieškai sienų, į kurias atsiremti galėtum, ieškai sielos, kuri tave priimtu, ieškai namų, kurie rytine kava kvepėtų…

Šaukiuosi laisvės nuo tavęs, šaukiuosi lietaus į save….

Praėjo metai, kai tavęs nėra, galbūt tai metai… Ir nepažįstami gatvėje kažkodėl ima sveikintis ir skambina, kažkas, o aš neatsiliepiu galbūt tai mano netikėtumas, galbūt tai niekas…. Aš pavargau nuo miesto šito, pavargau nuo tylos, pasiilgau triukšmo tavo sielos,  ir kur dabar mano namai?

O mano metai, mielasis, be tavęs, buvo kupini laukimo ir kartais aš dar laukiu. Žinai tavęs jau metus nėra, nėra, nėra, nėra…. Ne esu tikra, kad išeidamas žadėjai grįžti, net nežinau ar aš žadėjau laukti, bet gal būtu kur kas lengviau jai nebūtum palikęs nei menkiausios vilties, nei mažytės galimybės, gal tada aš nestatyčiau tų kvailų iliuzijų…. Aš net nežinau ar jei grįžtum aš leisčiau tau save apkabinti, bučiuoti, glostyti savo plaukus, ar nubudus ryte šalia tavęs aš neverkčiau, kažkodėl….

Ir bijau tapti dalimi tavo beprasmybės. Gal jau užteks ragauti gyvenimą iš kito rankų?

Ir šiandien aš nežinau ką norėjau pasakyti, nežinau, netgi, ar tikrai parašiau tai ką jaučiu. Galbūt tiesiog norėjau sau priminti, kad praėjo metai, o aš nepasikeičiau, vis dar esu priklausoma nuo jausmo žmogui, kuris galbūt mano jausmus lengva ranka išmainė į tai, ką daugelis gyvenimu vadina, o aš tik plonytėmis beprasmybės gijomis… Norėjau priminti sau, kad metai tau nėra taip jau mažai, ir reikia keistis… Aš negaliu pažadėti, kad kasdien bus gera, bet bus geriau, bus geriau, tikiu…

Rodyk draugams

Patinka lūpas raudonai dažyti

Garbės žodis rytoj naujieji metai…kažkam, ne man…

Seniai nežaidžiau šachmatais, buvau pamiršus, kad perėjęs visą mūšio lauką pėstininkas gali virsti kuo tik pageidauji, o gaila, gyvenime, kaip ir šachmatuose, negalima to pamiršti. Nes to nežinodami praleidžiame galimybe būti ne tuo, kas esame, o tuo kas galime, kas norime būti.

-Mieloji ar tu nelaiminga?

-O taip, visiškai! Nekankink savęs brangusis taip,  tai mano darbas.

Bandau suprast save ir veltui, kelinta diena nerandu savęs čia, lyg ir esu, bet lyg ir manęs nėra, o smegenis šturmuoja keistos mintys apie prasmes, egzistencijas ir būtį. Pamečiau save kažkuriuose delnuose, ir bloga darosi nuo kvapo tavo, guci, prada, nuo išmanumo tavo, nuo prabangos.

Tu gyveni, bet ir aš dar nepasidaviau….Šiandien mano ėjimas mielasis ir aš tampu valdove.

Manau aš nemirtinga nors gal ir negyva….Ir kelinta naktis nemiegu, šnabžduosi su pasauliu, kurio galbūt nėra. Nes ne visi mane supranta, todėl aš kartais išeinu į naktį už sielą tamsesnę, į muziką už kvėpavimą tylesnę ir tave… ir vėl kažkodėl į tave. Kvėpuoju dar šiandien, nusprendžiau dar kvėpuoti ir viskas atsiduoda tavimi, ar su manimi kažkas negerai? O gal niekada ir nebuvo gerai?

Patinka raudonai dažyti lūpas, kai tavęs nėra ir kartais miegu atsimerkus….

Ir netiesa mieloje, kad mes ne herojai, nes būtent apie tokias kaip mes rašomos knygos ir statomi filmai, apie tas pėstininkes valdovėmis tapusias….

Rodyk draugams

Kokia graži naktis

Kokia graži naktis, bet tai ne aš ar tu jauti?

Pastaruoju metu man patinka rašyti naktimis, ta prasme tikrai patinka.

Norėčiau būti tavo sėkmės zuikutis ir padaryt tau arbatos drauguži.

Galvoju apie tave kai būna liūdna, o gal būna liūdna, nes galvoju.

Pasiilgau juoko mūsų, kai užteko tiesiog juoktis iki numirimo, nors tada maniau, kad man juoktis negalima ir savo ilgų bei tankių plaukų pynę dar rūpestingai pindavau į kuodą, nors tu taip mylėjai mano palaidus plaukus.

Klausai kaip aš šneku, arba kaip tyliu, sakai patinka tau mano mintys ir su manim nenuobodu. Bet kai man nėra įkvėpimo tai nėra niekam, pasirodo net tau. Galėčiau ištisas valandas sėdėti ir nieko nedaryti, o po to sugalvoti kažkokią nesąmonę ir bandyt ją įgyvendint kol prisiminčiau, kad man nėra įkvėpimo. Todėl šiandien neisiu pas tave, o gal ir nebeisiu niekad, matai man šiandien nėra įkvėpimo. Ir aš pamiršau kaip reikia mielus žodžius sakyti.

Gražūs rūkantys vyrai, gražūs akiai, bet ne širdžiai. Ir žiauriai veža cola. Kartais patinka vaikščioti ant rankų išlenkt su tavimi devynias stopkeles degtinės, traukti rusiškas dainas, filosofuot apie gyvenimą ir humanizmą, bandyti atsakyt į klausimus, kuriems atsakymų nėra, sukurti naują tikimybių teoriją ir išrasti dviratį be ratų. Nes su tavimi viskas įmanoma.

Keista diena ar ne?

Ir tūkstančiai dūšelių žybsi kapinaitėse, gali girdėti jų plazdenimą, lengvą lyg pasivaikščiojimą pūkų debesimis. Krūtinę spaudžia sopulys, kad visada pamiršdavau aplankyti tuos, kuriems tiesiog užtekdavo mane pamatyti…nerasdavau kelio į namus, kuriose ant palangės vėsdavo arbata man paruošta, mokiausi mylėti tai, kas mylėti neverta, ir stengiausi užmiršti tai, ko užmiršti negalima….

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »