BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ir viskas taip, kaip turėjo būti

Regis šiandien saulė patekėjo ryškiau nei bet kada anksčiau, lyg sakydama “na va, dabar turi viską, ko tau reikia”. Apsidairau aplinkui. Ir tikrai: “Laukimas ištirpo kaip saujelė snaigių ant Kauno oro uosto drėgnų grindų.”. O aš buvau per daug silpna, kad ką pakeisti. Tikėjimo rausvas atplaišas spaudžiu sudiržusiose rankose, o juk tai buvo viskas ką mes turėjom, ar ne mieloji? O ko belieka laukti kai, regis, viskas jau išlaukta? Juoda tuštuma. Ir svajonės išsipildžiusios. Tapusios tik svajonėmis kažkur, kažkada, gal vakar, bet ne šiandien ir jau ne rytoj.

Pameni kaip mesdavom rūkyti “nuo pirmadienio” tik niekada taip ir nebūdavo aišku nuo kurio. Regis tai niekada per daug ir neslėgė.

Kad Jis sugrįžtu, o aš nesiliaučiau Jo mylėjus.
Būti Jam pačia gražiausia.
Vairuoti juodą retro  stiliaus automobilį odiniu salonu.
Būti turtinga ne materialiste.

Norai, kurie - man pažadėjo - išsipildys.

Susėdame kartu prie stalo, dar kėdžių reikia ir taurių šampanui, nes vietos, kurios nuolat likdavo tuščios ir lėkštės, kurios likdavo nepaliesto staiga neteko prasmės. Šalia mūsų namų vėl sustatyti automobiliai pažįstami ir ne. Ir malonu, tikrai, bet kažkodėl nebe žinau ar viso šito reikia.

Kai gauni viską imi suvokti kaip mėgėjiškai tu vis dėl to gyveni, gerai, bet mėgėjiškai, kaip paviršutiniškai žvelgi į meilę, kaip neatsakingai prarandi draugus. Kaip imi neapkęsti pinigų vien todėl, kad jų nuolat trūksta, tampi keistuole misioniere ir eikvoji savo laiką tiems, kurie to nevertina vien tam, kad to laiko turi. Smerkiu tokius kaip aš, nors galiausiai net nežinau kas aš?

Aš nebepykstu, dėl nieko ant nieko nebepykstu. Jaučiuosi visiškai rami.

-Kaip gyveni?

-Gerai gyvenu. Atsikeliu ryte, nueinu į tvartą pažiūriu ar pinigai dar nesupuvo. Pažadinu kaimyną, kad sniegą man kieme nukastu. Pastatau butelį vyno. Nusigeria. Paskambinu policijai, kad gurtą kaimyną iš kiemo išvežtu.

-Tu per daug neapsisprendęs.

-Ai sėdėjau, sėdėjau vieną vakarą vienas ir nusprendžiau, kad būsiu neapsisprendęs, lengviau taip.

Kaip gera tavęs klausyti, kaip gera, kad tu manęs klausai. Maldauju, įlįskit kas pas mane į dūšią ir pažiūrėkit kas ten daros.

Rodyk draugams

Už juodus plaukus ir juodą šokoladą

Turbūt bučiau didelė apsimetelė jei imčiau verkšlenti kokia aš likimo nuskriausta kaip man sunku nuolat gyventi laukime ir nežinioje. Ne, taip nėra. Pradžioj būna sunku, tu desperatiškai atsisuki į laiką ir į dievą. Vėliau imi laukt ir pamiršti ko. Galiausiai pradedi gyvent ir laukimas tampa geriausiu draugu, kai suvoki, kad liko savaitė, ir imi bijot. Nebuvo sunkus man tas laukimas, nebuvo tos 400 dienų sunkiausios mano gyvenime ir dabar aš tampu kaltininke. Kaltininke laiko, kaltininke tavo, už savo džiaugsmą už savo nuodėmes.

Aš lioviausi laukt. Aš kalta. Dažau plaukus juodai it  varno sparnas, it juoda pantera. Nuodėmės mano juodos ir sunkios. Man negaila. Per daug tamsūs mano kambario kampai. O mirtis seka mūsų pėdomis ir nepagaili nieko. Jei nuodėmės būtų daiktai surinktume jas ir užkastume giliai po žeme.

Svajonės ima pildytis tikrai, tikrai, visada, jos pildosi. Tik čia kaip norėti didelės paauksuotos geldos, o gauti suskilusią geldą, na juk gelda, taip? Bet kažkodėl nelinksma. Tai ir man dabar taip. Juokas pro ašaras.

Iš ryto buvo penktadienis, dabar jau sekmadienis. Leiskit man išprotėti leiskit kalbėti. Nors iš tiesų leidimo man visai nereikia.

Pakelčiau taurę raudono vyno už savo nuodėmes. Ir vėl kasčiau sau duobę už kelias akimirkas malonumo, o gal jau nebe? Už akimirkas, kurios gyvenimo ir mirties riboje vėl privers širdį plakti. O nuodėmės silpnos bet be proto žavios.

Ir aš supratau kas aš, aš tau lyg tas kinder siurprizas, kurį nusiperki tikėdamasis kažko daugiau o po akimirkos užplūsta toks tuštumos  jausmas lyg niekuomet manim nė nesižavėjai. Ir vėl kalta aš.  Tiesa gyvenime man kur kas labiau pasisekė nei tau,  nes kitaip nei tavosios svajonės kai kurios iš manųjų jau buvo tapusios apčiuopiama realybe. O tau visada reikėjo daugiau.

Whatever “juk mes tik mėginome išvengti nieko siekdami visko”.

Ir mes neesame ir niekada nebūsime naujos eros dalyviai, per daug mylime anuos laikus.

Rodyk draugams

Melagiai ir juodos avys į mėnulį

Mano kambaryje betvarkė. Ant tavo kaklo žvaigždutės. Sakai negalima manęs mylėti, nes aš per daug jauna, per daug švelni, per daug trapi. (Tai ne aš).
Ir būsiu tiek, kiek norėsi Tu. O mano mėnulis, kažkoks pasenęs, pavargęs ir nuo pykčio pažaliavęs.
Sakai:
-Melagiai į mėnulį.
-Bet aš juk ne melagė.
-Tu - juoda avelė.
Desperatiškai veidu į Dievą. Šnabždam maldas, tylų tylų vakarą. Be vienos dienos pilnaty. Kuriam laimės kodeksą. Vienatvėj savo dienas švaistom. Bet sakom, taip gerai, mūm taip gerai.
Auginu plaukus ir nukerpu. Neverkiu - neskauda. O danguj beveik pilnatis. Kartais pasakom savo nuomonę, liekam nesuprastos. Piešiu ant kūno laimės formules, šimtais mažų žmogučių. Laimės pasagėles į odą veriu. Tiek daug tos laimės aplink. Laimės dirbtinos. O tu negali manęs mylėt.
Prisidegsiu cigaretę. O kišenėje degtukų dėžutė šlapia ;}
Ir mylim tuos, kuriuos myli visi. Nesugebam pamilti tų, kurių nemyli niekas. Apsimetam, kad esam kitokie, bet ir tada vienintelis dalykas, kurio trokštame - būti pripažintais.
O tavo lange, mėnulio šypsena. Turbūt mes gimėm tam, kad paskutinę šachmatų partiją suloštume nepriekaištingai. Juk netiesa, kad mirtis pašonėje tokia pavojingai saldi.
Žiūri veidrodinėm akim, nesavom. Nesuvoki, ko tas mėnulis į tavo langus taip šypsos.
O aš tylutėliai, tylutėliai ir nepastebimai į tavo sąžinę lendu.

Kasmet ateina tas laikas kai vėl ir vėl imu klausyti šios dainos.

http://www.youtube.com/watch?v=R3N54kFU6dQ

Pirmadienius leidžiam senam garaže, paprašo - pabūnam ilgiau, juk mes raganų kraujo ir kalbam apie vyrus mylėtus, apie moteris prarastas, apie senas mašinas, apie filmus senus, prancūziškus, apie viską ir nieką. Ir norėčiau, kad būtų penktadieniai, kad patys seniausi turėtų progą savaitę pradėti kitaip, na o jauniuasi gertų vyną, mylėtų ir mylėtųsi…

Galbūt man šįvakar tereikia būti Kažkuo su Kažkuo, ir mylėt Kažką labiau nei pačią save.

O žodžiai tarp pirštų velias, bet gal geriau jau patylėsiu….

Rodyk draugams

Trumpai apie ilgai

Pameni?

Tu vienas iš tūkstančio, tačiau toks išskirtinis.
Tu tik eilinis mano vasaros nuotykis, amžinai pasilikęs atmintyje.
Tu mano uždraustas vaisius, taip lengvai pasiekiamas ranka.
Tu tik viena naktis ir viena diena, kurios truko amžinybę.
Tu atsitiktinumas,skirtas ne man.
Tu tas, kuris garsiai ateina ir tyliai išeina.
Tu tas, kuris niekada neleidžia patirti meilės ir nusivylimo.
Tu tas, kuris kartais bijo, bet niekada to neparodo.
Tu tas, kuris išeina neatsisveikinęs,
Tu buvai tik mano girtumas, tos penkios stiklinės šampano, kurias išgėriau. Ech kaip gera būti girtai, bet neleisk rytoj man jausti pagirių, o rytas jau nebe toli, tad eik, eik greičiau su visu mano girtumu….
O ką tu veiksi rytoj? Juk mudu visą parą be miego? Per daug bijojom miegoti, bijojom, kad atsibudę nerasim vienas kito šalia.  Ar dar kada susitiksime per atsitiktinumą?  Ir jei tu man pasiūlytum viską pakartoti iš naujo, sutikčiau nors ir šimtą kartų, tad geriau nesiūlyk, nemanipuliuok mano vaikišku naivumu…
Ko lauki? Tu dar kartą klausiamai pažvelgi man į akis,be jokių skrupulų “Ar nieko nepalieku tavo širdyje?”, “Eik greičiau, kol dar nieko nepalikai”. Tu likai tik praeiviu mano gyvenime…
nykea, 2010-07-15

O aš pamenu. Tai žodžiai, kurių niekada garsiai nepasakiau. Žodžiai kuriuos užkasiau kažkur gyliai  širdyje, užkasiau po devyniais abejingumo sluoksniais.

Keista, bet tada aš tiesiog troškau klysti ir kalbėti…apie savo nuklydimus. Nes klaidos atrodė vienintelis kelias į gyvenimą. Svajonės, kurias pasiekus tapo nebe svajonėmis. Tu? Galbūt. Bet aš jau nepamenu tų penkių stiklinių šampano skonio. Nepamenu.  Kada paskutinį kartą buvau apgirtus? Apgirtus nuo vyno, apgirtus nuo meilės. Nepamenu. Ir keista, kad mudu vėl susitikom, nežinau ar atsitiktinumo dėka, bet susitikom.  Ir dievas mato, melavau, dabar aš nekartočiau visko vėl, žinoma, tu gal man ir nesiūlytum. Ir aš nebenaivi kokia buvau tada.

Liepa, apie kurią seniai nekalbėta, bet ji niekada neliko užmiršta. Tada  mes nežinojome ką daryti tikrai vertėjo, todėl tiesiog darėme viską. Tokie buvo laikai anuomet - viskas atleidžiama tik ne nuobodybė.

-Gal parūkom?
-Mečiau.
-Gaila. Gal pasiilgai?
-O tu?
-Tu pasikeitei.
-Bet vis dar esu ta pati.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »