BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Lyg trys princesės skirtingai už laimę kovojančios

Dabar sakyti kai kuriuos dalykus, paprasčiausiai jau per vėlu. Per giliai jie jau, kad bandyti iškast į dienos šviesą. Neverta. Širdy jau viskas susigulėjo, sluoksniais sugulė nuoskaudos. O galiausiai aš puikiai žinau, ką tu atsakytum, viską, iki paskutinio žodžio. Ir pokalbiai dabar taip dažnai tokie beverčiai, ar ne? Nebe užtenka vien šnekėti, o gal niekada ir neužteko. Gal stengėmės būti per daug mielos, kol galiausiai pasidarė bloga, nuo pykčio, pavydo, kurį bandėm užglaistyti šypsenomis. Atleisk.
O tuo tarpu naujasis gyvenimas greitai tapo savaime suprantamas ir aiškus. Žinoma, daugelis dalykų jame vis dar erzino. Tačiau kaip ir ankščiau buvo per sunku dalintis savimi su kažkuo. Dažnai savaitgaliai vis dar buvo leidžiami už bendro stalo su artimais draugais. Kalbėdavome, gerdavome… Mes kalbėdavome visokius niekus. Tyliausių čia nebuvo. Visi norėdavo pasisakyti. Deja, aš dažnai, tiesiog pritrūkdavau žodžių. Gal iš tiesų niekada ir nenorėjau būti dėmesio centre, norėjau būti tik vieno dėmesio centras, vieno vienintelio. O tu kalbėjai garsiau už kitus. Ne su manim kalbėjai, kažkam kalbėjai, kažkokius vėjus, kad tik būtum išgirsta, pastebėta, mylima.
Ir tai buvo diena, kai vėl ieškojom kažko naujo, kaip senais laikais kai skrosdavom svetimų miestų gatves. Tik su kitais žmonėmis, su kitomis šypsenomis, su naujais, ir vėl naujais jausmais. Pro šalį vėl lekia miestai, vis dar svetimi. Sėdim vis dar ant galinės sėdynės, nors jau seniai turėjom sėdėti prieky. Ir sielos jau nešaldo berniukai iš anų žiemų, nešaldo miestai svetimi. Nes dabar jau nei šilta nei šalta, nei žiema nei vasara, nei meilė nei nepykanta. Vis dar tyliai alsuoji tu prisiglaudus prie lango, kad išgirstum kaip alsuoja jis ųž tų kilometrų, kaip dūsauja, kaip ilgisi, vis dar. Bet negirdi, nes juokias miestai svetimi, vis dar, ir vasara garsiai atsiveja.
Ir buvom teisios, jie visada grįžta, gal tik naujais keliais, pamiršę tuos senus, atmintinai žinotus. Bet jau ir mes nedrąsiai dirsčiojam į tuos kelius, kuriais kadaise žadėjome nevaikščiot. O ką mums atnešė šis pavasaris? Tik naują sumaištį krūtinėse. Ir svetimus miestus vis dar, kurių nesugebėjome pažinti. Gal laiko buvo per mažai, o gal ir noro trūko. Nesvarbu.
Ir kalbamės po visko, sakau: “nebepažįstu”. Klausi “kodėl”, o aš nežinau. “O tu pagalvok, ką nori man pasakyti”. “Nieko nenoriu” - meluoju. “Aš atsakysiu tau viską”. Aš juk žinau, kad atsakysi ir žinau ką atsakysi. Bet dabar sakyti tai jau paprasčiausiai per vėlu. Nes praeitis prarado vertę, o mes įžūliai gviešiamės rytojaus. Ir aš puikiai viską suprantu….
Lyg trys princesės skirtingais būdais už savo laimę kovojančios…

Rodyk draugams

Rytoj anksti keltis, taip kad…..

Kažkoks keistas tas gyvenimas, tiesa? kad ir šiandien toks vaizdas, kad visas pasaulis ant manęs pyksta, nes visiems skiriu per mažai savo dėmesio. Išties palei kitų logiką, kad to manojo dėmesio būtų gana visiems savo gyvenimą turėčiau išdalinti visiems po lygiai ir nieko nepasilikti sau. O mums tiesiog patikdavo mėgautis savo mažu pasaulėliu, kuris dažniausiai apsiribodavo mūsų mažo kambario sienomis. Dabar viskas kitaip. Siaubo filmus pakeitė vakarėliai, žaislus - draugai, fantazijas - realybė, princus pakeitė, tie, su, kuriais esam permažai laimingos. Gal ir išaugau į pernelyg didelę individualistę, viską mėgstu pasilikti sau, retai kalbu apie savo jausmus, pradedu jausti, kad išvis imu mažai kalbėt, mažai svajot, mažai kurt, fantazuot. Nebe ta.

Rūkau. Gan dažnai. Jaučiu, kad vieną dieną tai mane pribaigs. Ne fiziškai. Morališkai. Kažkoks suknistas kaltės jausmas. Kaltės, kurią provokuoja viskas aplinkui, ant spintelių nusėdusios dulkės, neskalbtų drabužių krūva, kieme stovinti mašina neliečiama, tavo priekaištingos akys, laikas. Priekaištauja, kad pati su savimi nesugebu susitvarkyti. Na ir nesugebu. Velniop.

Šimtus kartu apsižvalgau prieš sėsdama į tavo mašiną. Mažai svajoju. Nebe dainuoju. Iš tiesų tai gyvenu. Gal ne taip ir blogai jei pinigų nestatyt į svarbiausią egzistencijos vietą. Visi aplinkui dedas sesėm broliais. Tik vieną seserį turiu už pasaulį brangesnę (o gal ne?). Nežinau ar tu manęs nepažįsti, ar nepažįsta visi kiti. Bet su kitais būnu kitokia.

Kvepi man pavasariu, kvepi juokingai
O aš kuriu pasakas ir pabaigas laimingas
Piešiu sapnus geltonus, rašau eiles
Kaimynų stalčiuose ieškau tavęs….

Rodyk draugams

Rytoj pasveiksiu, gerai?

Tu būsi toli, o aš norėčiau numirt, bet mano kūno neima kulkos. Ne dėl tavęs, dėl manęs. Ir gal netrūko tavęs visai, gal dabar trūksta labiau. Mūsų niekas neskriaudžia tik patys skriaudžiam save. O kažkas gimsta, kažkas miršta, daro klaidas, ieško mylinčios sielos, kovoja su vėjo malūnais, kovoja su savimi. Kaip ir mes ar ne?

Aš viską viską užmiršau ir viską tau seniai atleidau...tik sau dar negaliu atleist, ir vis stipriau į krūtinę mušu. Ir vėl klystu, vėl esu ta pati, nieko iš gyvenimo nepasimokiusi To. Ta pati.

Ir galiausiai suprantu, kad taip ir liksiu tik eilinė laukėja, mažoj stotelėje laukianti autobuso, iš niekur, į niekur, autobuso, kurio nėra.  Turiu galimybę padaryti teisingai ir tai yra dabar. Jei tik galėtume atsukti laiką atgal. Po velnių, juk nieko nekeistume tiesa? Velniop duris, į kurias niekad nesugebėjau belst. Ir sienas velniop, kurios taip primygtinai reikalauja, kad klausyčiau jų baltą maldą. O aš pamiršau maldos žodžius ir nėra nieko, kas ją man primintų. Nes nerasčiau pasauly žmogaus, kuris tiki į šitą kvailą baltų sienų maldą. O aš pamiršau.  Man šiandien šalta, ir mano siela mažumėle apgirtus.

Mąstau kaip kvaila sakyti “aš nenorėjau”, juk galiausiai vis vien pasielgiam taip, kaip norim. Kad ir kaip bandėme tapti “tais geresniais”, veltui. O norai, blogi ir geri, tiesiog tvyro ore.

Turbūt nėra pasaulyje to, ko negalėčiau dar labiau sumaut, tiesa? Už tai gal šiandien dar pakelsiu taurę, sauso, balto vyno, ir giliai uosiu tą gundantį cigaretės aromatą, seilėmis suvilgysiu tavo apsvaigusias lūpas, kurios jau seniai nekvepia vaikyste. Gal verksiu kaip tą jau dariau šimtą kartų pastaruoju metu. Nes šiandien man blogai. O mano kūno neima nei kulkos, nei ašmenys sidabru dengto kardo.

https://www.youtube.com/watch?v=Y7qhyaJmjXs

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »