BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pakeliaiviai

Seniau turėjau tokį sąsiuvinį, kuriame rašiau viską, kas tiesiog norėjau, kad visąlaik liktų su manim. Ir liko. Seni numeriai, senos žinutės, seni senų žmonių žodžiai, mano seni prisiminimai, seni eilėraščiai, senų filmų ir senų knygų pavadinimai….ir svarbiausia seni pažadai neištesėti, kaip priekaištas nuolat gulantis ant mano sąžinės. Tam sąsiuviniui gal jau buvo keturi metai, kai vieną dieną aš tiesiog nusprendžiau jį išmesti. Kas keisčiausia, kad ir išmečiau, be didelio gailesčio, be nostalgijos, tiesiog išmečiau lyg seniai nebenaudojamą daiktą. Dabar liko tik pavieniai lapukai ant, kurių kartais atsiduria tie “svarbūs” dalykai, išsimėtę po namų kerteles, po seniai netvarkomus stalčius lyg be vietos, lyg be reikšmės, kaip tos knygos seniai neskaitomos lentynose dulka. Ir liūdna, nes bijai prisirišti prie praeities, bijai jai įsipareigot, bet bijai ir prarasti. Juk kai nieko gyvenime neliks, ji nuolat bus su tavimi, skurdi ar turtinga, bet tai tavo praeitis. Ir šypsena spaudžia, tikrai.

Žadėjau skaityti senas knygas, stengtis peržiūrėti visus siaubo filmus, garbanoti plaukus… Norėčiau išbėgti į naktim alsuojantį miestą ir apsikabinti pirmą sutiktą vienišą keleivį. Bet ryt anksti keltis, o dienos lekia pašėliškai greitai ir regis aš nustojau laukti, nežinau gerai ar blogai tai, bet nustojau laukti. Bandau suprasti visus iki vieno, o tu vis klausi kodėl, nes noriu, tiesiog noriu suprasti, ne visada pavyksta….

Žadėjau neišeiti, nepamiršti, žadėjau būti tavo sapnų mergaitė…Smėlis, vanduo ir tavo geliančiai žydros akys…Lyg ir niekas nepasikeitė vis dar nesugebu skaityti iš žmonių akių, leidžiu vėjams išbarstyti savo mūsų vakarinius pokalbius, laikui nuskandinti akimirkas brangias, kurių galbuvo per mažai, o tu? (dabar lyg nepažįstami pakeleiviai net akių viens į kitą nedrįstume pakelti).

Suvirpėjo ant laužo plaštakė

Plono mėlyno šilko sparnais…

Mirdama man plaštakė pasakė,

Kad ir man jos likimas ateis….

E.M.

Rodyk draugams

mano keistos metamorfozės

Nuo kada ėmė nebepakakti dalykų, kuriais anksčiau save apdovanodavome įkopę į aukščiausias viršūnes? Nuo kada ėmėme norėti kažko, kas net galbūt neturėjo realaus pavidalo? Kodėl tieisog nebeužtenka būti su žmonėmis? Kodėl vienatvė dabar tokia kokčiai saldi?

Nuo tada kai gyvenimas mus ėmė lepinti. Dovanoti tas dažnas džiaugsmo akimirkas ir mes nustojome verkti, nustojome gailėtis, norėjome tos linksmybės dar ir dar…kol tapo visai nebe link

sma ir mes ėmėme norėti daugiau… Nebe užteko tiesiog žiūrėti į žvaigždėmis apklostytą dangų, troškome žiūrėti apsvaigusiomis akimis, tačiau jau nieko ypatingo tose žvaigždėse nematėme. Staiga buvimas šalia tapo pareiga. O tas malonumas dėl kurio buvome pametę galvas tapo tik eiliniu įpročiu kurį norėjosi pakeisti kažkuo nauju. Nesupratome kas darosi su mumis, bet ir gilintis į tai neturėjome jokio noro. Pradėjome ieškoti naujų prasmių o pilnatvė staiga virto tuštybe.

Sako nieko nėra amžino, sako gimėm po viena, mirsim taip pat, o aš nežinau, kur teisybė. Vakaras pirštu jau beldžiasi į langą ir man neliūdna, nors gal ir viskas baigės, man beprotiškai ramu, ir nebaisu stovėti šalia bedugnės, matyti kaip skęsta praeitis užmarštyje.

Aš droviai šypsausi ir laukiu rytojas, užspaudžiu tylą lūpose ir tą ramų vakarą į save geriu. Siela paskutiniais saulės spinduliais maitinu ir basas kojas merkiu į pageltusę žolę. Kažin ar šiąnakt užmigsiu, juk už lango bus tokia graži naktis.

Oškite berželiai! Oškit sidabriniai!
Grok raudok armonika, -
Kaip širdis krūtinėje…
Noriu liūdną dainą pavėjui ištęsti -
Ji nakčia nutildys pilkas lakštutes…
Jos klausysis beržas kūdroj atsigulęs,
Jos klausysis žvaigždės ir graudus mėnulis…
Uždainuos ją vėjas ir toli nuneš -
Ir visiems papasakos,
Kad dainuoju aš…
E. M.


Rodyk draugams

Iš naujo prisiminti, kad vėl užmiršti

Vienos dainos kai jų labai ilgai klausaisi tampa iki koktumo nepakenčiamos, kitas, atvirkščiai, - įsimyli. Turbūt taip pat ir su žmonėmis. Gal kartais užtenka penkiolika kartų pamatyti ir įsimylėti, kartais nereikia nei antro. Melavau. Kai sakiau, kad man nebūtų sunku tave prarast. Melavau, kai sakiau, kad tikiu meile iš pirmo žvilgsnio, meile amžina.

Glosto sielą. Ne tu. Svetimi. Gundo saldžiais žodžiais. Verčia patikėti tuo, kas neįtikėtina. Ir imi tikėti. Imi svajoti. Vėl. Apie dalykus, kuriuos jau seniai buvai giliai paguldžius, dalykus, apie kuriuos jau buvo nedrąsu svajoti. Ne dėl tavęs. Dėl tų kitų. Svetimų. O gaila, lietūs neišplauna nuodėmių kalčių.

O saulė glosto basas kojas, leidžias kartu šaltus vakarus pasiimdama. Noriu pamiršt tą visą pavydą, nesugebėjimą suprast, abejones ir melą, kurio buvo apstu. Noriu suprast. Suprast kaip jautiesi. Noriu klausytis. Nustoti teisintis. Pripažinti visas kaltes. Kaip kunigui per išpažintį papasakoti. Nesakyti, kaip buvo blogai. Sakyti, kokia aš buvau bloga. Prisipažinti, kad viskas vedė į tai, ką turim dabar. O turim pasėkmes, apie kurias, niekada nesugebėjom galvoti pradėdami. Nebe galima nieko ištaisyti, atsukti laiko, pakeisti, pasikeisti. Viskas kas mum liko tai atsiprašyti ir pabandyti suprasti. Klausytis. Jausti. Šypsotis. Dagiau jokių ašarų, jokios degtinės ir vienatvės apsunkusios cigaretės dūmais. Nustoti daryti tai kas neįmanoma ir imtis mažų dalykų, kuriuos nuolat praleisdavom žiūrėdami į aukščiausias viršūnes. Būti! Būti! Gyventi!

Rodyk draugams

Būti laimingai, nes taip reikia

Megzti šilčiausias pasaulyje kojines net jei pavasaris. Bet juk lyja vienišiausiu pasaulio lietum. Ir kojas gelia, nuo šito lietaus, kuris taip įnirtingai į langus beldžia ir į širdį braunas. Piešti. Mus. Ant pūkinių debesų, su daug laimės ir kažkodėl pilka spalva. Net jei po daug metų mūsų ir niekas nepamins. Pakelti šampano taurę tiesiog už tai, kad esam. Ramybę ir pilnatvę. Vienatvę, bet nieku gyvu liūdesį. Už šitą beprotišką lietų ir už dainas, kurias taip primena tas tylus barbenimas į langus. Sako, kad būtum laimingas tiesiog užtenka tikėti į laime. Tiek mažai tikėjimo liko šitose šaltose akyse…
Kažkodėl vakarais noriu daug kalbėtis. Kai paklausia - tyliu. Nemoku žodžiais to apsakyt. Tik raidės, jos geriau supranta.
Pagaunu save trumpoj laimės akimirkoj, kupiną noro likti jauna, bet elgtis taip subrendusiai. Taip juk nebūna. Regis nustojau ieškoti tobulybių ten, kur jų nėra. Nustojau vaikytis sėkmę, kuri  visai ne pas mane bėgo. Nustojau ieškoti tavyje savybių, kurios regis tiesiog turėjo būt privalomos. Tiesiog lioviausi keisti viską, kas nuo manęs visai nepriklauso. Pasilikau čia ir dabar.
Pasilikau ir leidau pasilikti tau. Gal būt per daug silpna.
Ir galbūt aš taip ir nepasieksiu savo tikslo, bet aš žinosiu, kad stengiausi, gal nepadariau visko, kas buvo įmanoma, bet juk visada graušimės, kad padarom per mažai.  Ir taip pripažįstu aš nekenčiu atsakomybės, bet niekada nuo jos nebėgu. Taip, aš bailė, bet tie, kurie nejaučia baimės niekada nejaus ir džiaugsmo, tą baimę nugalėjus.

Tiesiog ačiū*

Rodyk draugams

Patinka senos istorijos…

Man labai patinka senos mašinos. Patinka vairuoti senas mašinas, dar labiau patinka žiūrėti, kaip tu vairuoji seną mašiną, kuri kartais barška užspaudus gazą. Patinka man ir senos istorijos. Tavo istorijos. Patinka senos moterys - kupinos nostalgijos. Manau, ne tuo laiku gimiau, tiesa, ir tu taip manei, bet širdis nedorėlė nepaiso laiko, nepaiso nieko. O tos išdykėlės klausyti reikia, kartais reikia. Kai sakau, kad blogai gyvenam, tu atsakai jog anksčiau reikėjo gyventi kitaip, o kai užklausiu “kaip”, tu negali atsakyti. Kodėl negali atsakyt? Taip nesąžininga, mes iki gyvenimo galo turėtume likti jauni. “Mes juk ir liekam jauni, visada, tik kūnas sensta ir Pasaulis pamažu ima sent, bet mes ne”.

Aš turbūt ir liksiu tik stebėtoja tavo gyvenimo, ne dalyvė, tik stebėtoja. Tamsių plaukų, rudų akių stebėtoja, niekada taip ir neišdrįsus belstis į tavo pravirus langus. Ar  norėčiau? Nežinau, bet visada lieka tas galimybių kupinas “o kas būtų”? O gal finiše viskas būtų taip, kaip ir turėjo būt, kad ir kokį kelią pasirinktume? O gal klystam praleisdami progas, paleisdami senas nostalgijas pavėjuj “tegu gyvena, o kam čia trukdyt”. Baisu pagalvot kiek daug galėjom prarast. Kaip iš gyvenimo nepasiimam to, ko taip troškom, ką jis mum siūlė.

Tiek daug norėjai žinot apie mane, gal nemokėjai paklaust, o gal čia aš nemokėjau atsakyt. Bijom keisti viską viens dėl kito. Geriau tegu šitaip lieka. Nes laiko nedaug. Ir tu turi ką mylėti ir aš niekada nebūnu tuščia širdimi. O gal vienatvė man tiktų prie veido, kaip ilgos juodos garbanos. Bet visada  širdyje nešiojame norą būti geriausiais vienas kitam, kad geresnių daugiau nebūtų, kad geresnių nebuvo.

O svajonės kaip tie pienių pūkai….tokie laikini, tokie lengvi ir trapūs… Bijojom svajoti nes vaikystėje iš mūsų svajonių juokėsi ir niekas nežiūrėjo į tai rimtai, o šiandien svajoti per daug rizikinga, per daug nepelninga. Pasveriam visus prieš ir už priimdami svarbiausius sprendimus, nors širdis jau seniausiai žino atsakymus. Trokštam pabėgti, pabėgę sugrįžti. Turbūt tai ir yra gyvenimo kvėpavimas - nuolatiniai troškimai.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »