BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Uh ir ah

Sun is shining, what can be better? O tu man sakai, kad šiandien neįvyko nieko gero… Nuolat prasilenkiam su norais, su užgaidom, su „ne tom dienom“… Ir vis nuviliu tave, tiesa? Vėl ir vėl, taip ir neišmokau nenuvilti ar ne? Gal būtų lenviau, jei pasakytum, ko nori. Norėjai tik būti paukštelis mano tau sukurtam auksineme narvely, po to norėjai mane paverst tuo paukšteliu, bet laimė šitaip nesidaro ir vienatvė niekur, deja, nedinksta. Gal reikia tiesiog išmokti mežiau tikėtis, daugiau mylėti neskaičiuojant visų už ir prieš…aš tiesiog nežinau. Sugebam tik save matyt kituose žmonėse ir todėl pykstam kai jie nesugeba mylėti taip, kaip mes, kai jie ilgisi kitaip….

O aš regis esu laiminga ir trokštu, kad visi aplink mane būtų laimingi net ir kituose dalykuose tą laimę matydami. Man nesvarbu, kokios spalvos tavoji laimė ir koks tosios laimės vardas, koks kvapas ir koks skonis, ji vistiek yra laimė ir galiu pamilti ją taip, kaip myliu tave. Tave ne save tavyje, o tave, bent tokį/tokią, kokį/kokią leidi man save pažint.

Ar gyventi dėl savęs būtų išties taip jau beprasmiška? O gal pabandom, gal šią vasarą spjaukim ant tų visų „reikia“, „negalima“, „negražu“, „ką žmonės pasakys“ ir tiesiog gyvenkim dėl savęs taip kaip tą liepą, pameni? O manes vis klausia, ką veiksiu dabar, aš dar nesugalvojau. Dabar tiesiog noriu gyventi, noriu mylėt.

Atsiprašau, kad nenupirkau tau skėčio su pilko miesto vaizdais, vien todėl, kad man jis buvo negražus. Gal kurią dieną išgerkim braškinės degtinės ant geležinkelio bėgių senus laikus prisiminus? :)

Rodyk draugams

Ežero dugnas

Šiuo metu gyvenu išties „rimtą“ gyvenimą. Prabėgo dar vienas didelis ar mažas gyvenimo etapas. Ir kažkaip nei liūdna nei džiugu, tik tas keistas jausmas kai supranti, kad pabaiga visai čia pat, gal tai vadinama nostalgija? O mano močiūtė pavadintu „markatnumu“. Tai gal taip ir pasakysiu. Tai gi pradėkim nuo pradžių. Pabaiga jau visai čia pat, o man nei liūdna nei džiugu. Man „markatna“. Ir nežinau ką daryt sulaukus tosios pabaigos, gal aplaistyt ją brangiausiu šampanu o gal karčia degtine, kad tą markatnumą gerklėj išdegintų. Gal pasitikti pradžią atnaujinus šukuoseną, nauja suknele puošta rožiniais burbuliukais, o gal tiesiog kažkur kitur ir su kažkuo kitu.

Regis atejo laikas kai galiu neskubėt, bet mane vistiek velniškai žavi tas nutrūtgalviškas skubėjimas.

Pamiršau laukti savo „netikėtumo“ kiekvieną penktadienį. Pamiršau kurti istoriją, ne savo, o mūsų. Pamiršau atitinkamai elgtis. Pamiršau, kad visis turi svajonių, visi nori svajoti. Ir galiausiai pamiršau matyti gerus dalykus.

Dabar norisi sukšukti visam pasauliui, bet kas gi tai išgirstų? Regis neliko nieko, kaip tik stebėti pasaulį pro savąjį langą, žmonės skubančius į darbą, moksleivius į mokslus ir nuolat zujančias mašinas. Žaidžiu su kavos tirščiais ir ištisas valandas žiūriu pro savąjį langą. Tada užsirūkau. Kartais matau kaip rytais paštninkė laiškus nešioja ir vis neužsuka pas mane, ir nelaukiu, nes žinau, kad užsukus blogą žinią atneš. Skaičiuoju pravažiuojančias mašinas, ir regis žmonės ne taip prastai ir gyvena, bet kam tai rūpi ar ne? Aš vistiek labiau už vis myliu savąjį automobilį, na bent stengiuos mylėti, nes kartais pasvajoju apie seną retro stiliaus automobilį odiniu salonu.. Tik nežinau ar jį kada vairuosiu.

Sako aš per daug neatvira, statau kažkokią sieną tarp savęs ir žmonių, nenoriu, kad taip būtų. Gal tu nori manęs ko paklausti?

O fone groja Elvis preslis. Saulės spinduliai žaidžia su ant sienų sutūpusiomis dulkėmis. O aš juos gaudau akim. Man ne nuobodu, man tiesiog truputėlį liūdna, kad jau vasara, o aš vis dar neapsivilkau savo laimingosios suknelės ir vis nesugebu sau pasakyti „ne“.

Šypseną iki ausų išspaudžia žavus pasiuntinukas nuplyšusiomis kelnėmis J

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »