BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Taip viskas atrodė vakar, o kaip atrodys ryt?

Tyla prieš audra. Nuostabiausia tyla. Tila, kuri lieka neįvertinta. Tila, kuri bejėgiškai cypia ausyse, nes nori būti pastebėta. Bet tokia jau ta tyla, namatoma, nejaučiama. Pasiilgau jos, pasiilgau savęs joje. Nes dabar mano gyvenime viešpatauja audra. Išeiti. Išvažiuoti. Išplaukti. Išskristi. Į Portugaliją. Mudviejų svajonė. Kurią per klaidą sugebėjau nukelti į kažkur kažkada kažkaip. Atsiprašau. Žinai? Nepykstu aš. Kad žmonės mane apleido. Nepykstu, kad prireikus pagalbos jie nusprendė nusigręžti. Nepykstu, kad lietūs ima lyti nuostabiomis vasaros popietėmis. Ir ant svirplių nepykstu, kad neduoda miegoti karštomis naktimis. Juk visi tiesiog elgemės taip, kaip manome, kad mums yra geriausia. Būtų kvaila prašyt kažko iš to, dėl kurio neesi tikras ar padarytum tą patį. Netrokštu šią vasarą pamtyti tolimus kraštus. Netrokštu maudytis iki paryčių, suptis su nuostabiausia gėlėta suknele, maudytis snobiškuose burbuliukuose. Netrokštu. Tiesiog pasiilgau pasivaikščiojimų vakarais. Traukinių stoties pasiilgau. Sėdėjimo po žvaigždėtu dangum pasiilgau laiko kai svirpliai netrukdė miegoti, nes miegoti mes visai nenorėjom. Manau jau baigiau šiandien, o ryt vėl pradėsiu iš pradžių, tik visai kitaip ir visai kitur, gal ne taip kaip norėjau, bet kas sakė kad blogai?

Keista, ar ne? Kaip gyvenimas viską sudėlioja į savo vietas. Likimas, karma - nesvarbu. Tiesiog turbūt viskas nutinka ne bereikalo, tiesa? Nors, tiesą sakant, dažnai save kaltinu už beprasmius poelgius, sutiktus žmonės, praleistas galimybes, bet gal visai bereikalo, gal visa tai galiausiai išeina į naudą, kaip manai? Gal ir ši vasara savo finiše atneš didelius rezultatus, naudingus pokyčius, tik aš nežinau ar tam jau atėjo laikas? Aš niekada nežinau kada yra tas „tinkamas“ laikas? Ir dar nežinau, ar dalykai,kurie prieš dešimt metų buvo svajonėmis, šiandien dar yra svarbūs? Ar pažadai sulaukia senaties termino? Ar amžinai lieka pažadais nuolat griaužiantys krūtinę? Galbūt šią vasarą aš sužinosiu atsakymus į sau rūpimus klausimus, nesvarbu, jei gu ir ne, aš tikiu, kad viskas turi savo prasmę, pradžią ir pabaigą, galų gale savo pamoką ir tos pamokos rezultatą.

Pasiilgstu spalvų, labiausiai tarpusavy nederamčių spalvų. O kartais trokštu gyventi lyg juodai baltame filme.

Rodyk draugams

tiesiog noriu pasilikti…

Nuolat klystame, tiesa? Elgiamės neteisingai, pasakom ne tai, ką derėtų, o to, ką norėtume, dažnai išvis nepasakom. Pasirenkam ne tuos kelius, laukiam laimingų dienų, tų „tikrų“ žmonių, kažko vis ieškom ir ieškom, suklupę palūžtam ir vis pamirštam, kad turbūt visada visada yra pasaulyje vieta, kur mūsų kažkas laukia. Visų. Visada. Laukia.

Taip dažnai tiesiog trokštu ištrūkt iš savojo miesto, jaučiuos užsisėdėjus kaip užsistovėjas vanduo, netekantis, neieškantis kelių ištekėt į atvirą jūrą. Galų gale kai ištrūkstu, suprantu, kokia svetima toji didybė, ir mano miestas man turbūt tinka prie veido. Nevėžis turbūt šiltesnis mano pėdoms už Nemuną. Ir savo miesto aikštėse visada randu sau vietos. Nes tai mano namai.

O šiandien aš už vis labiau norėčiau tiesiog atsiprašyti vieno žmogaus, tiesa, jau atsiprašiau, bet gal ne pakankamai nuoširdžiai, kad galėtų atleist. Norėčiau palinkėti sėkmės, nes ir tuose žodžiuose muset pritrūko nuoširdumo. Pasakyti, kad pasiilgstu ir nuolat pasiilgsiu (to taip ir nepasakiau). Padėkoti už tai, kad kartu viskas buvo kurkais svaigiau už realybę, už pačią keisčiausią vasarą, šilčiausią žiemą, margiausią rudenį ir pavasarį kai kaštonai pražydo.

Atleisk, kad tiek daug veidų tau sukūriau. Ir nė vieno tikrojo. Norėčiau žinoti, kad viską tau teisingai paaiškinau. Norėčiau žinot, kad supranti mane ir dabar tau ramu. Ir visus prisiminimus apie tave lyg pelenus paleist į jūrą. Žinau, kaip myli vienatvę, žinau, kaip jos bijai. Norėčiau, kad ši tavo mylimoji į tavąsias duris pasibelstų tik tumet, kai ausys pavargs nuo triukšmo ir klegesio tave supančių mylinčių žmonių.

Gaila, kad nuolat tenka svert, matuot, lygint, skaičiuot, nenuvilt, gaudyt, nepraleist, nesuklyst…. Gal tai ir yra ta priežastis kodėl kartais tenka atsisveikint. Nes buvau savanaudė ir drąsi, akiplėšiškai drąsi. Ir bijau, kad tu vis lauksi ir tikiuos, kad neilgai. Bijau suprast, kad aš buvau ir esu kalta, kad visoje šioje istorijoje taip ir nesugebėjau priimti tinkamo sprendimo. Tiesiog tikiuosi, kad dabar esu ten, kur manęs lauks visada, labai tikiuosi, kad ir tu užsuksi ten, kur kažkas tavęs nuolat lauks….

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »