BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gęsta net ir pačios karščiausios žarijos…

Viskas ką kažkada norėjau pasakyti neteko reikšmės. Bereikšmiai žodžiai melu išsiveržia iš lūpų. Nesugebu būt tokia, kokios troškai, kokios esi vertas. Negaliu net būti tuo, kuo norėčiau. Nes nebeliko norų. Tuščia. It šiaudo griebiuosi vakar negaliu net pagalvoti apie ryt. na gal už savaites, po mnesio, po metų, taip, po metų, kitą vasarą… Tik bijau priprasti prie viso šito, bijau pamilti savo tokią šiandieną.

Šitaip gyventi - labiau  nei galim pajėgti. Ir kaip tu suspėji? O gal paprasčiausiai nenori suspėti? Gal ir aš greit nebenorėsiu? Gyventi tiesiog gyventi, šiektiek dienų sau, nors vieną, kad ir jos vienos regis pakaktų. Baisu pagalvot, kad jų gali nebebūt. Baisu pagalvot dėl ko viskas. Ir kaip gražiai tu moki šypsotis, moki kalbėti niekus visai kaip ir aš kažkada tik ne dabar. Įjungti šviesą ir vėl išjungti, nubusti ir vėl užmigti. Visa tai taip laikina. O aš trokštu, kad didžiausia mano problema ir vėl būtų tik neišsipildžius meilė….

Neprašau man sukurti ramybės uosto, tik būk geras ir tu to neprašyk iš manęs, leisk verkt jei liūdna ir rėkt jei pikta, priekaištaut jei skaudu, tylėt jei pavargau, nors pastaruoju metu ir per dažnai pavargstu… ir būk man geras prašau…

Norėčiau būt ramybė, kvepėti tavo mylimiausia kava ir skambėti kaip jūros bangų šniokštimas, norėčiau nešti vėsumą malonią, nuo kurios šiurpuliukai per odą laksto.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »