BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Už tavo laisvę

Jauti? Kiek skausmo sugulė po mūsų laime, kiek svetimų ašarų išbraidėm po savom kojom. Lyg ir trumpam užmiršę patys verkti.

Pamirštu vis išjungti šviesą ir kad duris rakinti reikia. Buvau pamiršus, kad meilė kartais blėsta ir kad prisiminimai neamžini. Kasdien pamirštu, kad vakare ant stalo negaruos vakarienė ir kokią mašiną ryte vairavau. Vis paslėpiu kažką kišenėj, o vėliau bandau atspėti kas tai. Pritildau muziką, pasiilgstu tylos, grįžtu namo ir staiga jos per daug.

Mano rankos dabar nuolat purvinos, o tavosios baltos, mieloji. Linkėčiau tau laimės pačios didžiausios, jei tik žinočiau kur ji. Gal tiesiuose ar garbanotuose plaukuos? O aš jau seniai savuosius leidžiu šukuoti vėjui, nes mano naujuose namuose nėra šukų. Tavo gyvenimas dar tau visas prieš akis, o aš savajam jau per daug sienų pasistačiau, aukštų, purvinų sienų, kurioms sugriauti prireiktų dar daug laiko.

Gal tu buvai teisi, gal nežinau kas yra vienatvė, gal todėl ji manęs niekada negąsdino. Atsiprašau, kad palikau tave vieną. Atleisk už mano apatiją gyvenimui, apatiją laimei. Skauda galvoti apie tave, dar labiau skauda negalvoti.

Nesvarbu, ką tu žinai. Nesvarbu, kuo tu tiki. Tiesa yra didžiausia iliuzija iš visų. Atleisk, kad per dažnai tau dovanojau saldų melą, atleisk, kad buvau ir esu per silpna sakyti tiesą, žiūrėti į akis, kalbėdama apie jausmus, tiesiog apkabinti ir verkti, verkti nieko nesakant, verkti garsiai verkti skausmingai. Atleisk, kad niekada nemokėjau pripažinti, jog esam tokie kaip visi, nei geresni nei blogesni, tiesiog tokie kaip visi, savo degtukinėse dėžutėse kuriantys ankštus gyvenimus, kuriuose nėra vietos laisvei, kvailoms prasmėms, kuriuose nieks nelaido aitvarų, kuriuose nieks nepiešia ant sienų.  Atleisk, kad man buvo tavęs per mažai ir mūsų pasaulis man tapo per mažas.

Pasimelsiu naktimis, kurių nekenčiu, už tavo laisvę.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »