BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nes mano kambary šiąnakt negęso šviesos…

Bėga dienos pašėliškai greitai. O man sako, nebe daug liko tik viena žiema ir dar pavasaris… O mane kankina nemiga. Nemiga galvoj, nemiga širdy. Paklydus  mano siela neatsakomybės tvaike. Galbūt dėl to? Ir vis tie pažadai ramybės neduoda. O kada davė? Rytoj, poryt, kada nors… O kas mielo ir švelnaus kasdien aplanko, sąžinę paguodžia? Nežinau, galbūt jo šilko žvilgnis, rūpestis tų, kurie visada bus šalia. Stiprybės dar šiek tiek turiu. Nesiskundžiu. Kartais bandau pamiršti negandas, tiesiog pamiršti, o kartais susiimu į nagą ir imu tvarkyti savo gyvenimą iš pagrindų kol grįžus namo ir vėl randu betvarkę. Bet pasaulis nesugriuvo ir dar ilgai negrius, šimtmečių šimtmečius, tikiu, ir žmonės gyvena ir džiaugias ir liūdi ir tai yra gražu. Štai kas išties yra gražu.

Tai kodėl aš taip bijau šito grožio? Gyvenimo grožio?

Nes sėkmė ne visus aplanko šiaip sau, kitiems tą sėkmę reik patiems pasiekt ir mes vieni iš tų žmonių.

Tik mano kambary šiąnakt negęsta šviesos mano prirūkytam kambary. Dėlioju servizinius puodelius pasidabruotais krašteliais į savo vietas ir žinau dulkės jie ten neliečiami, bet juk gražu ar ne? Ir tu tokia neliečiama, pamiršta savo auksiniam narveli, na bet juk gražu tiesa?

Atleisk už mano skausmą  aš vistiek už vis labiau pasauly šiąnakt noriu bent kažką kažkaip paguost, gal galiu tau paskambint?

Rodyk draugams

Vieną dieną tiesiog galvojau apie laimę.

Kaip sukurti laimę? Svetimuose namuose? Juodose akyse? Šaltose gatvėse?

Kai kurie dalykai tiesiog reikalauja per daug pastangų. Morališkai per daug.

Nes tikslai, kurių siekėme, galbūt yra per dideli mūsų mažiems delnams.

Vieną dieną tiesiog ėmiau ir išėjau, o gal turėčiau sakyt atėjau? Tada man niekaip nedavė ramybės klausimas, ką aš jaučiu kai išeinu, kai ateinu? Ką turėčiau jaust? Ką dabar daryti su svajonėmis, kurias atidėjome į kažkur į kažkada? Ir ką daryti, kad naujuose namuose niekada nevystų gėlės? Meldžiausi vakarais, už tuos, kurie liko vieni, garbės žodis meldžiausi. Bet ir maldos regis per didelės mūsų mažoms širdims.

Troškau, kad kiti pildytų man savo pažadus. Troškau mūsų sekmadienių, kuriuos  jis pažadėjo. Tuo tarpu pati nesugebėjau pildyti net pažadų sau. Ir viskas kartu. Maldavau progos viską atsukti atgal, pradėti nuo pradžių pradžios. Bėda ta, kad nežinojau, kur buvo toji pradžia. Tada pasakiau sau, pradžia yra čia, čia ir dabar. Štai tavo proga, proga dabar, proga vakar, proga prieš dvidešimt metų, tik ne rytoj.

Kaip sukurti laimę tavo širdy?

Ji tiesiog miega, šiuo metu miega.

Laimę, kurios neįmanoma sukurti, laimę, kuria reikia tikėti.

Nes laimė neapčiuopema, be pavidalo, be kvapo, lyg iliuzija, kurią kiekvienas regim savaip.

O jeigu manoji laimė esi tu? Ar tada likčiau čia, net jei turėčiau sparnus?

Dažnai galvoju kodėl paukščiai lieka toje pačioje vietoje kai jie gali skristi bet kur. Tuomet savęs klausiu to paties.

Rodyk draugams

visos pasaulio klaidos

atleisk, kad šiandiena ne tau. atleisk, kad aš nors dūžtanti, bet nesudužtu lyg jūra į stačius krantus, atleisk, kad šiandien ne rytas, o vakaras ir dabar visada vakarai, trumpi, sausi vakarai. ir niekas gal ir nebuvo kitaip, metų metus mes atsiprašėm atleidom ir jau seniai nebebuvom geltona žalia raudona. per daug skirtingų interesų susikaupė mumyse. aš mylėjau vienatvę tu ne, nors visada sakei, kad myli. aš niekada nebuvau viena, tu nuolat kažkieno užmiršta. bet tai nei geriau nei blogiau. ir senos gatvės dabar kažkieno dalia sugrįžti, gal ir mano tuoj bus. vėl belsiu į langą, vėl atidarys, vėl vaišins vakariene, kol vieną dieną bus gana ir manęs ir to, kad per mažai darau. vieną dieną užsidarys durys į visur tik langai liks į kuriuos prisibelsti arba mokėsim arba ne.

tyliai vos vos suprantamai skaitau tavo mintis šiąnakt, nes jei imčiau skaityti garsiai verkčiau ir bartų, kad miegot vėl neleidžiu, kad durų vėl nerakinu, kad šviesa dega visur. bet juk dabar vakarai, o aš taip pasiilgstu dienų. dabar susitikę taip skubam išgerti arbatą ar atvėsusią kavą su pienu, kad vos išėję pro duris užmirtam skoni josios, ir kas buvo pasakyta nelabai svarbu. tik skubam namo namo nors ką tik tuos namus palikom. neklausk kas negerai, nes atsakymo į šį klausimą nėra, nes galim tūkstančius jų atrast, bet nė vienas nebus tas tikrasis.

Rodyk draugams

O gyventi vistiek noris, kažkodėl noris

Gyvenimas labai sunkus. Jei nesijuoki, jis dar sunkesnis. Tiesa niekada neturejau gero humoro jausmo. Aš netgi nemėgstu komedijų, nes paprasčiausiai esu užkietėjus siaubo filmų fanatikė. Gal todėl liūdesys mane aplanko kur kas dažniau nei džiaugsmas. Nepasižymiu aš ir gražiu moterišku juoku nei skambiu dainingu balsu. Dažniausiai žmonės manęs paprasčiausiai negirdi. Esu tylos žmogus. Ir kalbu, tiesa, ne taip daug kaip rašau. Niekaip negaliu suvokti, nei kas esu, nei ko noriu.

Su vyrais tas pats. troškau gyventi atsiskyrusi nuo visuomenės, nors gerai pagalvojus niekada neesu patyrusi tikrojo vienatvės skonio. Pykstu ant vyrų, kad jie be vargo susiremontuoja mašinas, kai tuo tarpu aš nė velnio apie jas nenusimanau. Esu linkusi į putlėjimą ryte svėrusi 56kg vakare jau galiu sverti 60. Nuolat maukiu kolą ir bijau, kad esu nuo jos priklausoma. Norėčiau dar suregsti sakinį kitą, bet regis nepakankamai save pažįstu. Ir Nors mano gyvenimą pastaruoju metu kaip karo kulkos viena po kitos atakuoja problemos vis dėl to gyvenu, kitaip jos mane kartu su retomis laimės akimirkomis aplenktų iš toli…

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »