BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Visur ieškojom to, kas jau seniai buvo šalia

Kažkaip labai sunku pradėti šiandien… Nes ne taip ir seniai vienas nuostabus žmogus, labai protingas tiesa paklausė manęs: Na kodėl mes taip mėgstam viską sutalpinti į raides. Uždaryti jausmą reikšmėje. Auč. Todėl, nes aš kvaila reikšmių ieškotoja, negaliu, nemoku kitaip, kiekvienam veiksmui, jausmui, žodžiui, aš ieškau priežasties, pateisinimo, prasmės ir rezultato. Tad žemai lenkiuosi šiandien sesę tau ir prašau neteisk,  širdy ir tu tokia esi. Šiandien turėčiau numegzti savo saulei šilčiausias pasaulyje kojines, bet gal rytoj mieloji. Nes šiandien nesninga ir aš norėčiau turėti amneziją.

Turiu atsiprašyti vieno žmogaus. Ir prisipažinti, taip, aš kartais renkuosi kam atrašyti. Atsiprašau. Taip, aš šiandien turbūt kažką myliu labiau nei pačią save. Atsiprašau. Ir taip, turbūt daugiau nebus žalios arbatos, apdulkėjusių knygų, kurias skaitėm tik mes, bėgiojimo rytais ir tų pasimatymų daugiau nebus. Bet aš nesakau, kad man ne gaila… Išjungiu bėgančią eilutę ir ašaros nukrenta ant kompiuterio klaviatūros. Man gaila, todėl kaip įmanydama ieškau naujų tradicijų tau ir man, bet regis mus dabar jungia taip nedaug, gal tu žinai kodėl taip yra? Gal kaltos aplinkybės?

Labiausiai už viską, bijau nuvilti. Gal todėl tu taip pyksti ant manęs kai stengiuos visiem būt gera ir vis nesigauna. Neaplankau  kai manęs taip laukia, nes buvau pas kažką kitą. Nemylėjau jo dainų ir niekada nedrįsau jam to pasakyti. Kartais nuoširdžiai norėčiau, būt pamiršta, net jei tuomet iš visų jėgų, stengčiaus, kad kažkas mane prisimintų.

Mano namai šiandien nekvepia kalėdom ir juose nėra eglutės, gėda ir prisipažinti, bet man nesvarbu. Nesvarbu jei negausiu dovanų šiemet, ir nesvarbu jei nešausiu fejerverkų laikrodžiui išmušus 2015-uosius, nes tiesą sakant mano gyvenime tai nieko nepakeis. Bet švenčių proga norėčiau visiem palinkėti, kad per kalėdas galėtumėt būti su tais, su kuriais norit labiausiai ir niekada nereiktų rinktis.

Rodyk draugams

Visai nereikia sniego, kad susirgtum sloga, juodžiausia pasauly sloga

Rytas. Nekvepia kava. Nes šiandien kavos nėra, tik braškinė arbata. Kaž kur girdėjau, kad regis iki kalėdų liko tik dešimt dienų.

Dešimt dienų pasipuošti eglutę, aplankyti seną draugą, susitikti su nauju, nupirkti dovanas ir rasti mažytę kertelę namuose, kur galėčiau pasislėpti kai ašaros ima kauptis akyse neprašomos be priežasties. ir prapliūpsta baisiausia žiemos liūtimi. Užsiiauginti plaukus, kad veidą būtų galima paslėpti ir nusidažyti plaukus raudonai, kad kažkas pastebėtų.

-Kodėl verki? Ir lyja dar smarkiau. Ir negaliu pratart nei žodžio ir nežinau kodėl taip lyja. Tiesiog vis nesugebu matyti rytojaus, negaliu, nematau, neužuodžiu, negirdžiu, o dabartis per daug laikina.

Tokie laikai atėjo sakau. Ir užsiverčiu taurę karšto vyno. Kai galvoti reikia mažiau, ir jausti mažiau. Susirasti meilės objektą, ne mylėti, bet nepaleisti.

Mieloji norėčiau kalėdoms padovanoti tau kačiuką. Mažą rainą pūkuotą kačiuką, su baltom letenėlėm ir juoda nosite. Bet nepadovanosiu. Ir mano dovana tau bus tokia kaip visos pigi ir praktiška. Kaip ir per kalėdas šias, naujus metus mes nesėsim į savo mašiną ir nevažiuosim prie jūros gerti šampano. Nepasipuošim raudona suknele ilgom rankovėm. Ir tu turbūt negausi savosios. Nes ieškosim kažko pigaus ir praktiško. Ir laiko nebus. Ir noras nebe toks stiprus.

Gyvenime tūkstančiai žmonių, kuriuos sutinkam ir kuriuos galim sutiki ir tik vienas, su kuriuo gimėme. Bet regis tai tau nesuteikia išimčių. Nes tą žmogų labai lengvai pakeičiame žmogumi, su kuriuo mirsime, su kuriuo norėtume numirti.

Rodyk draugams

Mažytė mano saulė

Mano mažoji mergaitė vieną dieną tiesiog užaugo. Kaip ir užaugome mes visos. Bet mano mažoji mergaitė visada man leido tikėti, kad vis dar galim būti vaikais. Tiesiog bėgti iš paskaitų kada užsigeidus arba linksmintis iki paryčių, nesvarbu, kad ryt anksti keltis.  Nes mūsų dienos niekur neskuba. Čia tik mes nuolat skubam it galvas pametę. Ir visada žavėjausi savo mažosios mergaitės sugebėjimu neskubėti, atidėlioti ir leisti sau tiesiog būti dabar ir čia.

Šiandien mano mergaitė nori kalėdų eglės, pačios didžiausios, ir kad namai mandarinais kvepėtu kai tuo tarpu mes gal jau nebesvajojam apie kalėdas.

Visada širdyje laikysiu atvaizdą tosios blyškios šiektiek nevalyvos bet kažkuo kerinčios mergaičiukės atvaizdą.

Kartais susibėgam trumpam lyg netyčia ir regis viskas grįžo, vaikystė, skardus juokas ir ašaros, tos pačios, tų pačių naivių mergaičių. Ir vėl šnekam kažkokius vėjus apie pirmas meiles ir vėl vis plaukiam prieš srovę visai kaip senais laikais. Šįvakar mūsų mieste įžiebė eglę, o man trūko mūsų, mūsų amžinos trijulės.

Atrodai….na atrodai brandesnė dabar, atrodo viską žinai, na juk supranti kaip ir kas….

Tu juk saulė lyg mažytė saulė, kuriai viskas bus gerai, o mes lyg tavo tamsūs debesys, maži nesusipratimai tavo gyvenime. Šypt. Norėčiau, kad kaip anksčiau gyventum per gatvę nuo manęs ir susitiktume pusiaukelėj tiesiog parūkyti, norėčiau, kad nieko neveikimas kartu būtų toks pat žavus kaip kadais. Bet žinai regis šiandien laiko nėra susitikti pusiaukelėj ir ryt laiko nebus ir poryt….gal užporyt?  Bet tu juk būsi, tiesa? Ir mes niekur nedingsim.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »