BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Treji metai nei geri nei blogi

Neįmanoma yra atskirti žmonės gerus nuo blogų. Nes nėra nei tokių nei anokių, visi esam ir geri ir blogi. Ateinu ten, kur gera, kur ramu ir nenoriu išeiti, nors ir likti netrokštu, tiesiog mano širdis nepratusi likti. Ir ateina žmonės, neblogi, dėl dievo tikrai netikiu, kad jie turi piktų kėslų, nors kiti, tie gerieji grumoja pirštu, kaip tų blogųjų čia niekas nelaukia ir drumsčia ramybę, drumsčia gėrį ir tie ir anie. Ne todėl, kad pikto nori, o tik dėl nuoskaudų, kurių nesugebėjo pamiršti, dėl pavydo, kuris gavosi dėl negebėjimo pasidalinti, dėl to, kad taip niekada ir neišmokom galvoti apie kitus. Bet tai nėra nei blogai nei gerai. Taip turi būti ir kitaip nebus.

Paskutinį kartą palaistau gėles, pabučiuoju ir palinkiu sėkmės, ir tu nežinojai, kad paskutinį kartą regi mano ašarotas akis. Ir žemė griuvo po kojom, dužo širdis ir ašaros merkė gatves, kuriomis ėjau. Bet aš tau to nesakysiu, nesakysiu kaip buvo sunku, nesakysiu, kad sugebu verkti. Ir vis spėliosiu ar tu tą žinojai?

Ir nei aš, nei tu nenorėjome bloga. Aš dabar trokštu galvoti, kad man tiesiog buvo metas NAMO, ir mes dėl to nekalti. Kad kitur manęs reikėjo labiau nei ten, kur užsibuvau, kad tavęs kažkam reikėjo labiau nei man, ir kad mums tiesiog reikėjo kažko kito. Nei geresnio nei blogesnio tiesiog kito. Ir man jau ramiau, ir aš po truputėlį imu jaustis laisva, nuo kvailų baimių, meilių, naivių idėjų, nuo pavydo ir kaltės. Aš tiesiog imu gyventi kitaip, ne iš naujo, tik kitaip, nei blogiau nei geriau, tiesiog kitaip.

Į mano gyvenimą po truputėlį grįžta saulė, putojantis šampanas netinkamu metu, raudonas lūpdažis žinai ir geležinė tvarką, kokią mėgau iki tavęs, nes tu buvai mano gyvenimo chaosas, atėjęs nenorėdamas nei gero nei blogo ir išjai nepalinkėjęs nei gero nei blogo.

Myliu bučiuoju ir stipriai apkabinu.

Rodyk draugams

Nekenčiu pabaigos, o pradžios…negaliu prisišaukt

-Juk meilė neturėtų būti savanaudė, juk ji neturėtų būti akla.

-Taip meilė yra akla, tau nesvarbu kaip ir kodėl kokiom sąlygom, tiesiog nori, kad jis būtų su tavim, aukotum visą save vien tam, kad jis būtų su tavim.

-Tai juk labai blogas jausmas…

-Taip. Ne…

Aš nežinau kur yra ta riba kai du vienas kitą mylintys žmonės nebegali būti kartu. Aš nežinau. Galbūt jos nėra, meile? O gal visgi mes jau priėjom tą ribą. Bet juk meilė visagalė, meilė amžina? Kas taip kvailai jums pasakė? Viskas praeina anksčiau ar vėliau ir meilė praeina ir ilgesys ir prisirišimas. Bet ką dabar daryti su visu tuo jausmu krūtinėj? Ir kada ašaros nudžius nuo mano akių

Sugrįžti į vietas, į kurias manei niekada negrįši, į vietas, kurias palikai praeityje, nes dabar laiko yra. Yra laiko klaidom ir atleidimam. Ir man jau niekas nebaisu, po viso šito aš jau nieko nebijau.Aš jau žinau ką reiškia skurdas ir vienatvė, aš jau žinau, ką reiškia sudaužyta širdis ir apnuoginta siela, ką reiškia gėda ir pašaipos. Aš jau viską pažįstu, bent dabar taip manau. Tik nei vieno žmogaus regis nepažįstu, nepažįstu tavęs, nors dėjaus kad pažinojau. O dieve kaip išrėkti visa tai, kas širdy, kad vėl būtų tuščia. Kad būtų vietos naujiems jausmams, bet jos nėra, nes tavęs čia per daug, tavęs perdaug manyje, susišaukusio į mano kūno šiurpuliukus, ir rankos dreba ir kojos linksta kai jaučiu tave, o jaučiu nuolat ir trokštu, kad tai dingtų. Ir trokštu vėl būti jauna ir graži, kaip anksčiau, kaip prieš tave. Vėl plaukus auginti ir tvarkingai susukti į kuodą. Ir lūpas raudonai dažyti. Ir vilkėti griežto kirpimo gėlėtą suknelę. Ir, kad nuodėmes, kurias man primetei virstu realybe. Kad būčiau nuodėminga tokia, kokią mane sukūriai savo galvoje, kad alsuočiau gyvenimu pilna krūtine ir, kad nieko man netrūktų, taip, kaip prieš tave.

Ir dar, noriu, kad tave aplankytų meilė, tokia didelė ir tikra, kad niekada jai neleistum išeit. NIEKADA. Stovėtum kryžium priešais duris, klupotum ant kelių, verktum kartu su ja, pradėtum viską iš naujo nors ir šimtą kartų, bet kartu su ja. Labanaktis meile.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »