BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Raudonos šviesos

Atleisk man, kad tik dabar tavęs pasigedau. Bet juk žinai, kad aš niekuomet nebuvau patyrus praradimo skonio, taip kaip tu nežinojai kas yra atradimas. Ir dabar mes apsikeitėme pusėmis.
Atsisėdam ant slenkščio ąžuolinio
Tu kojomis į lauką o aš į vidų
Pusiau pasaulį pasidalinam
Tu paimi laimę o aš pavydą

Paleidai mane jau seniai, taip kaip žemė paslėpia žmonės savo pataluose. Tu viską darai per stipriai. Arba gimsti arba miršti. O aš tiesiog gyvenu. Ir dramos manęs kažkodėl nevilioja. Matau save tavyje. Ir prisipažįstu nesijaučiu graži, bet ir nieko blogo savyje nematau, na o tu? Papasakok mieloji kaip atradai meilę? Papasakok man viską nuo pradžių, noriu girdėti ir žinoti kaip buvo gera.  Nebijok mylėti ir nebijok manęs, aš niekada taves nekaltinsiu, kad tu man nepaskambini ir neatsiliepi. Niekada. Niekada nelaikysiu orumo prieš tave. O tiesiog ateisiu kai tavęs ilgėsiuos, ateisiu, kad ir kur tu būtum.

Ir šituose namuose viešpatauja vienatvė. Šitie namai myli moteris ir vienatvę. Tik aš nežinau ar šituos namus dar kas nors myli. Ar jauti, kokie jie seni? Ar jauti kiek skausmo liūdesio ir pykčio juose sugulę? Man regis kvėpuoju šita agonija. Bet vienatvė ramina ar ne? Ir aš žydžiu savo agonijoje, be tavęs ir be jo, tiesiog be jūsų visų. Vienatvėje patiriu pilnatvę. Kodėl nesakei man, kad ji tokia  gili ir turi tiek daug ką paskyti? Kodėl nesakei kad tyla šimtus kartų iškalbingesnė už triukšmą, kuriuo gyvenau? Kodėl nesakei, kad ištiesų gera rūkyti vienatvėje? Galų gale, kodėl po velnių mes tik dabar imam viena kita pažinti, kai visai nebėra tam laiko, ir kartotume viena kitos klaidas nors ir šimtus kartų. O kas blogiausia, kad kartotume ir savąsias. Kodėl po velnių šitame gyvenime nėra kaltų, juk taip norėtusi visas savo bėdas ir nesėkmes sumesti kažkam kitam. Žinau, kad aš naivi ir žinau, kad dabar jau vėlu, bet tiesiog AŠ MYLIU visus savo praradimus ir atradimus.
Galbūt tai vakaras kai kažką myli labiau nei pačią save. Linkiu “labos nakties” ir apkamšau Tave prisiminimais. Nes tu visada tyliai gyvensi mano krūtinėj, atleisk, jei per tyliai…

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »