BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Juodai balta aš

Turiu talentą kaip niekas kitas gražiai užčiaupti savo sąžinės balsą. Paslėpti nuodėmes po purpurinėm šypsenom. Ir bėgt basa per pukines pievas ir apsimesti, kad neskauda. Pakelti n-tają taurę vyno ir vėl meluot “už mus” “į mus” “dėl mūsų” “mums”. Šimtą kartų linksniuoti tą kvailą žodį, kai jokių “mes” nėra. Spoksoti pro ašaromis apsipylųsį langą ir šypsotis “ramuma”. Nė velnio. Azartiškiausias pasaulyje žaidimas - gyvenimas. Ir daugelis iš mūsų išmokstam meniškai sukčiaut. Aišku, nieko gero sukčiauti, bet dar blogiau sukčiaut pačiam prieš save. Būtent šią taktiką pasirinkau aš, tik ar neprakišiu?
Ir vakar buvo vyno daug…gal kiek perdaug…buvo “santykiai” be ateities…ir buvau aš, tokia graži, linksma, protinga tik gaila visa sumeluota…
Kvieti mane užeit į vidų vis. O aš viską ir taip gerai žinau, kas bus toliau. Bet užeinu ir pasilieku. Sėdžiu tyli kaip visuomet, ir stebiu šį kvailą mudviejų etiudą.

-Ar yra gyvenime kažkas, ko taip stipriai nekentei, dėl ko nuolat save graužiai, bet dabar už vis labiau norėtum, kad tai sugrįžtų?

-Neatlikti darbai tvarkingai sugulę apdulkėjusio kalendoriaus lepeliuose…

Aš tiesiog daugiau nebeplanuoju, tai per daug įpareigoja. O juk mums dabar taip patinka laisvė, linksmybės ir pinigai….

Ir aš neturiu savo mėgiamos kavinukės, kurioje man būtų nebaisu sėdėti vienai. Kur mažas vienišas staliukas visai nuošaliai nuolat būtų tuščias lyg laukiantis manęs, ir senas pažįstamas padavėjas net neklausęs atneštų kakavos ir šokoladinį tiramisu. Ir aš nebeapkamšau savo vakarų svajonėmis. Pavargau nuo savo naivumo ir nesugebėjimo gyventi realybe. Pavargau nuo melo, kuriuo save matinu. pavargau nuo įtampos tarp savęs ir vienatvės, nuo to kvailo žaidimo “tu mane taip stipriai skaudini, todėl aš tave taip beprotiškai myliu”. Juk man nebe 16 pogalais, BET kai manęs paklausia, kur norėtum pasilikti- aš negaliu atsakyti.

Ir mes tada stebėjom pilnatį, miegojom po atviru dangum. Nesukūriau mėnuliui šypsenos ir atitinkamos spalvos nebe ieškau. Bandau suprasti, kad tik balta ir juoda gali įprasmint gyvenimą. Bandau surasti praeito rugpjūčio pėdsakų savo gyvenime. Nė kvapo. Bandau sudrumst rutiną naujais žmonėm, svetimais miestais, vynu vynu vynu….Lyg teisindamasi, kad gyvenu, kad gyventi moku…Ir vėl sukčiauju, ir vėl užlaikau vyną burnoj bent kelias minutes… Ir vistiek mes pamirštam kur gyvenom, pamirštam kaip gyvenam. Todėl šiąnakt aš noriu užmigti be vienos dienos pilnaty.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »