BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mano sielos sala

Kartais tiesiog rašyti reikia, kai labai labai noris, net jei tinkamų raidžių ir nerandi. Turbūt geriau būtų kalbėti, su kažkuo apie kažką, nors ir apie belenką, bet ką čia jau kalbėti apie žodžius, kai net raidžių tinkamų nėra. Ką čia kalbėt apie klausytojus, kai ir skaitytoju tik visi du. Vienu žodžiu rašyti reikia, kai papasakoti nėra kam, rašyti reikia kai šventai tiki, kad palengvės, rašyti reikia, net jei taip ir neišmokai rašyti be klaidų,rašyti reikia kad ir apie nieką. Tai ir rašau, pramiegojus visą dieną ir suvalgius maišą mandarinų, rašau apie ta,i kaip kartais būna gėda net dėl to, ko nepadarei.

Kartais būna, kad atrandame kažką, ieškodami visai ko kito, ir pamirštam ko ieškojom išties. Kartais būna, kad vejamės tai, ko mums išties visai nereikia. Ir šiandien aš gyvenu panašiai. Pasikviečiu svečių šeštadienio vakarą, paruošiu stalą, sukuriu idilę. Bandau apsimest, kad esu tokia, kaip anksčiau, svetinga ir mano namų durys visiem atviros. Nors siuntu, kad kažkas įėjo su batais, pykstu, kad pritrupino ant mano naujo kilimo, kad niekas nepagyrė, kaip skaniai kvepia kambarys, einu iš proto, kad perjungė muziką mano. Ir šypsaus ir siūlau užkąst ir ipilu išgert ir paslaptis savo didžiausias papasakoju, na nes juk noriu būti atvira. O ištiesų nežinau ar buvo žmogus tą vakarą, kuriam žiūrėjau į akis.

Ir vėl drumsčiu savo sielos ramybę, su žmonėmis iš praeities, su vynu, ašaromis, kurių neturėjo būti. Kiek daug žmonių paleidau iš rankų, leidau išeit ir net stabtelti neprašiau. O dabar tave vartau savo delnuose, ir mąstau paleisti ar ne. Ir kažkodėl vis dar nepaleidau ir klausiu - kaip gyveni - guodžiu, raminu, apkabinu. - Pasiilgau - tiesiog atsakai, ko aš taip nenoriu girdėt.  O ji dabar  tokia mylima jo, kad net kvepuoja visa juo ir mylėti ją dabar lyg pamilti jo minusus, kurių ji nesugeba pamatyti. Ir yra žmonių, kurie nesugeba paleist manęs, nors gal reikėtų, nors laikyti mane šalia, tai lyg spintoje laikyti suknelę, su kuria ėjai į pirmą pasimatymą, bet puikiai žinai, kad daugiau niekada jos neužsidėsi ir rankoves josios jau kandys pragraužė.

Mylėti tave, vien todėl, kad tu labai gražiai prašai. Mylėti tave vien tam, kad tavęs niekas daugiau nemyli. Mylėti tave už tai, kad tu visas ir visada tik už mane. Mylėti tave, nes tu vyras, mama, tėvas, brolis ir draugas. Myėti tave todėl, kad man tai nieko nekainuoja. Mylėti tave, nes tu gali parodyti kaip atrodo meilė. Mylėti tave, net jei labiau už viską aš dabar bjau mylėti?

Ir vėl užmaskuoju savo sielos chaosą, kurdama ramybę savo mažam kambarį ir vėl aš turbūt neįsileisiu svečių į vidų. Vėl gersiu vakarinę arbatą, nes pas mane visada vakarai. Vėl ilgėsiuos kalėdų, ir pasakosiu visiems, kad pas mane kieme jau snigo.

Rodyk draugams

Mes kartais dar susitinkam

-Ar būtum laiminga, jei po dešimties metų tu liktum ten, kur esi? - Dievaži, kodėl gyvenime tiek klausimų, į kuriuos negaliu, tiesiog negaliu atsakyt. Ir tų atsakymų man niekas nepadeda surast. Tiesiog bijau atsakomybės, už savo veiksmus, žodžius, norus ir jausmus. Norėčiau paskambinti kartais tau vakare ir nebijoti tavo balso, nebijoti, kad galbūt neturėsim apie ką šnekėti. Norėčiau kartais tiesiog pasivaikščioti su tavimi, naktimis kaip kadaise kai būdavo labai liūdna arba labai linksma. Kaip tada, kai tai atrodė svarbu ir kai aukštakulniai nenuspausdavo kojų. Norėčiau pasipuošti kambarį kalėdom kartu su tavimi, o ko norėtum tu?

Turbūt gyvenu gerai. Liežuvis neapsiverčia inkšti, skųstis, dejuoti. Bet pasiilgstu kartais ašarų sūriu, o dar labiau juoko, tikro. Ne to iš pareigos. Pasiilgstu jausmų prisodrintų gyvenimo. Žmonėms nepatinka keistuoliai, žmonėms patinka išskirtiniai. Sako tu keista ir švelniai nusijuokia, bijo parodyti ką iš tiesų mano, palauks kol aš negirdėsiu. Norėčiau viso to tiesiog nepastebėt. Norėčiau pamėgti save. Aš net nežinau ar pasiilgstu meilės, ir ar apskritai ko nors pasiilgstu? Apsistačiau keistom abejingumo sienom. Ir savo mažyti kambarėlį vadinu ramuma. Įsileidžiu į svečius tik tai, ką noriu pati, ir tik su sąlyga, kad kartu neatsineš chaoso, jokio chaoso. Iš mano gyvenimo kelendoriaus išsibraukė dienos, kurios kadaise buvo reikšmingos: penktadienis tryliktoji, dešrainių diena, šachmatų diena, helovynas. Tiesa, kartu su jomis dingo ir pareigos ne visada malonios, planai pedantiškai sustatyti, kuriuos buvo privaloma įvykdyti. Daug laisvės, daug pirmadienių ir penktadienių, kurie neturi jokios prasmės.

Ar jauti kaip čia viskas tuščia be meilės, kaip tuščia pas mane?

Yra žmonių, kuriems aš išties rūpiu, tik kai iš nubodulio ima važiuoti stogas. Yra ir tokių, kurie norėdami iš manęs kažką gauti visada prisimins pirmiausia duoti. Ir yra žmonių, prie kurių nebesugebu būti tikrąja savimi ir negaliu suprasti ar tai aš ar jie pasikeitė. Būna žmonių, kurie visai netikėtai pasibeldžia į mano duris ir aš ilgai svarstau ar įsileit juos vidun, o kai kurie tampa tokie artimi tiesiog šnektelėjus tarpduryje.

Bet aplamai, gerai gyvenu, neskaitaint to keisto nerimo dūšioje. Mes kartais vis dar susitinkam ir geriam arbatą. Nesvarbu kokie tie vakarai, svarbu, kad jie yra. Ir tikiu, kad greitai imsim laukti kalėdų ir kartu su visais įsisuksim į tą džiugią karusėlę, kad vėl imsim pažadus pildyti sau ir eisim į susitikimus, svarbius, senai suplanuotus. Tad gal išgerkim arbatos drauguži?

Rodyk draugams

Juk bijoti žmogiška tiesa?

-Juk tu nebijai, kad gyvenimas veltui lekia pro šalį (?) - klausi.

-Nebijau…-atsakau.

-Juk tu geriau nei bet kas kitas žinai, ko nori iš gyvenimo.

-Žinau - meluoju.

Ir melas saldžiai pakimba ant mano lūpų. Ir galbūt tik tiek, žinojimo, pakaktų,kad būčiau laiminga - teisinuos. Kaip visuomet pateisinimo ieškau vienišų namų apdulkėjusiose kertelėse. Aš bijau, labiau už viską bijau nežinoti ir niekad nesužinoti…
O lapkritis šiemet kitoks, labiau nei minkšti megztiniai ir karštas šokoladas, rudeniškos idilės fone, mane masina egzistenciniai klausimai, į kuriuos atsakymų, galbūt, nėra. Ir norisi kaltinti pasaulį, dėl visų mano klaidų. Nerandu atpirkimo ożio, nerandu kam po galais polemizuot apie gyvenimą ir tikros meilės tiesas. O juk tai moku geriausiai, nes esu tik kvaila teoretikė.
Maniau šį rudenį važiuosim prie jūros, maniau dabar pradėsim gyventi, maniau laimės jaukinti nebereiks, ji pati kaip katinas trinsis palei kojas. Bet dabar kai viskas lengvai pasiekiama, nebėra su kuo ta laime dalintis. O laimė vienatvėje kažkokia labai jau godi. Dabar kai išties galiu gyventi kaip noriu, aš per daug įaugusį į visą tą liūdesį, į tą kilnų nepriteklių, kad išmokčiau tinkamai pamilti materialų gerbuvį. Man dabar atrodo, kad visa žmonija kažkokia pernelyg paika. Ir aš pati tos paikos masės dalelytė.
Štai toks ruduo mane šiemet apkankė….

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »