BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Niekada neatsisveikink su tuo, ko nenori paleisti…

Ateina toks metas, kartais, kai nerimas ima, spurda širdis, kažko muistos keistai… Toks metas kai prieš išeidama iš namų pasiimi skėtį, nors regis nelis, kai imi vėl skaityti knygas, kuriomis jau seniai neprekiauja knigynai, ir bbliotekose vargei jų rasi… Kartais ateina toks laikas, kai užsimanai prie jūros, per vėlai, ir pažadi sau “dabar daugiau keliausiu”, bet kaip tyčia išeiginės tik mėnesio gale. Ateina toks lakas - atsisveikinimų laikas. Ir Tu kartu lyg susitaręs priekaištingai vrstai mane žvilgsniu, kad vasaros deramai nepalydėjom, kad šilčiau apsirengčiau ir kad ledams jau nebelaikas.. Bet juk negalima atsisvekinti su tuo, ko nenori paleisti.

Ir mirksi žinutė neatsakyta, atsisveikinimo žinutė ir juodraščių jau šimtai prirašyta, bet tokiems atsisvekinimams, juk tinkamų žodžių nėra. Tiek jausmo išlieta tuose laiškose, tiek atradim, tiek šypsenų… Lyg sąžinės priekaištas - neatsakyta žnutė, atsisveikinimo žnutė. Ir atleisk, bet aš į ją neatsakysiu, nemėgstu atsisveikinti, atsisveikinti gal net ir nereikia. Ir ruduo man kartais primena visus tuos atsisveikinimus, kurių neturėjo būti…. Vietas , kurias palikom, ir tas, kuriose niekuomet neturėjome atsidurti.. Vis primena man, kodėl aš vis dar čia ir kodėl liksiu čia…. Nes ruduo nors ir šaltas, ir bara smarkiai, ir verkia dažnai pasikūkčiodamas, bet jis ramus, jis verčia galvoti apie tai, ką taip dažnai bandome pamiršti nors nederėtų….

Ir mano pirštai dabar nuolat kvepia šviežutėliais knygų puslapiais, mano lūpos dabar nuolat šypsosi svetimiems, akys pasitinka ir išlydi nepažįstamus žmonės, ir bandau tapti sava svetimuose vietose. Pamiršau kokia buvau anksčiau, pamiršau kokia buvai tu… Sako kad anksčiau gerdavom tik mėtų arbatą, sako, kad geležinkelio bėgius degtine laistėm vasarai baigiantis, sako, kad labai daug tikėjimo buvo mumyse, tikėjimo princais, tikėjimo laime, tikėjimo svajonėmis keistomis, tikėjimo viena kita. Ateina vasaros ir praeina, taip praeina ir rudenys, žiemos, pavasariai, ir jiems nesvarbu ko tu lauki, kuo gyveni, ir visai nesvarbu, kur būsi šiandien, o kur rytoj, vistiek bus tų, kurie pasirodys ir išeis… Ir tavęs niekas nelaikys, neatsisveikins su tavim deramai, nepakels šampano taurės už tave, už mus, už tai, kas buvome… Nes dabar per brangiai laikas kainuoja, prabanga jį švaistyti tokiems pigiems sentimentams…

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »