BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nes tai nutiko vasara, o dabar juk žiema…

Tik pačios šalčiausios žiemos vidury, mes suprasim, kad mūsų širdyje amžina vasara. Tu dabar atiduodi visus savo Pasaulius į dvi nerūpestingas rankas. Kažkada žadėjai niekam nesuteikt tokios galios. Kažkada žadėjai, kad niekam nedovanosi savo sielos. O aš pažadu: mes daugiau niekada netapsim viena kitos blogąja puse. Ir noriu su tavim dar šimto bemiegių liepos naktų. Nes buvo laikas kai pagailo mums į juos, merkiant lietui žiūrėti. Prailgo vieniši vakarai. Ir įsileidom mes tuos prašalaičius į savo jaukius namus. Ilgai žiūrėjom į tas mėlynas akis juos šalia pasisodinus, ilgai tyrinėjom tuos netobulus veido bruožus. Ir pagailo mums jų drebančių rankų. O pačios jau buvom užmiršusios skonį lūpų vyro. Ir įsileidom tuos netobulus ir į savo keistas širdis. Leidom pamilti jiems savo tobulą gyvenimą, leidom tiems nepažįstamiesiems vakarais šukuoti mums plaukus ir myluoti ilgai prieš užmiegant, o pusryčiams dalinomės su jais puodeliu mylimiausios arbatos. Išmokėm kaip gėles reikia žadinti rytais ir palieti prieš naktį. Papasakojom kaip žvaigždes galima suskaičiuoti. Ir nusivedėm į vietas, kurios turėjo būti tik mūsų. Praėjus šitiek metų, kai švelnūs prisilietimai kažkodėl mėlynėm ant kūno nugulė, kai gėlės visos nuvyto, kai mūsų namai jau nebe čia, ir vietas tasias užmiršom…supratom, jog visai nežinom iš kur tie nepažįstamieji atkeliavo..
Liūdesio akimirkomis aš skaitau tuos žodžius iš naujo vėl ir vėl, kol mano sušalusį kūną užplūsta šiluma.
Kur eiti mums, mums klajojentiems šitoj dikynėj ieškantiems tobulumo…

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »