BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

*

Nekenčiu Tavęs už tai, kad stovime vietoje… Nors vietoje stoviu aš… Griebiuosi beviltiškiausių viršūnių, kad jausčiausi judanti. Bet slysta iš rankų, nes josiose Tu ir mūsų gyvenimai, atšalusi vakarienė ir karštas vynas… Kada buvo tikro juoko? Ar pameni? To, nuo kurio skaudėjo veidus ir pilvus.

-Aš trokštu meilės - šaukiu.

-Bet tavo tikslas ne tai - atsakai.

-Viskas bus gerai - priduri.

Dalyvauju vestuvėse, pirmą kartą, ne savo. Stoviu visa Tokia pasimetusi ir kol jaunieji tarią priesaiką meilei amžinai aš, tuo tarpu, sveriu visus prieš ir už. Ir manosios rankos niekas nespaudžia savojoje. Įdėmiai žiūriu į akis, bandau įskaityti- kur ta meilės paslaptis. O tu atsakai- bet tavo problema ne tai. O kažkas porina apie prisilietimų galią, apie tai kad tango šokamas dviese. Pavargau nuo pliusų ir minusų vakaro kiekvieną dieną savo galvoje, šiandien nekenčiu, o ryt ir vėl mylėsiu. Prisimenu vis žmones kadaise sutiktus, kadaise mylėtus. Jų akyse tarytum matau save ir aną ir dabartinę - lyg du skirtingus žmonės. Bet ir tie neryškūs paveikslėliai greitai užleidžia vietą kitiems. Jaučiu kaip tas didesnis gyvenimas ima nebetilpti į mano mažyčio pasaulėlio rėmus. Ir mes išties vis mažiau ir mažiau turime to nesibaigiančio laiko.

Bet mes JUK tos pačios, tame pačiame mieste, su tais pačiai žmonėmis tik šukuosenas pakeitusios. Jau seniai neprisidirbam košės, ir nei juokiamės nei verkiam nei prieš kažką raudonuojam. Baisiai rimtos moterys pagalvotum. Išvažiuojam vis dar anksti, bet netrunkam sugrįžti. Skubam į savo degtukų dėžutes, kol vakarienė neatšalus ir karštu vynu vaduojamės nuo šalčio. Ir jei būtų kas anksčiau pasakęs, kad suaugusiems ruduo bespalvis, patikėjus nebūčiau.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »