BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Dienos beprotiškai liūdnos

Take me Home.

Sako, kad pinigai kaip vaistai: mažos dozės gydo, didelės prażudo. Bet būti laimingais mums tiesiog nepakanka lėšų ir laiko mums niekada neužteko tai laimei susikurti. Ir būkim atviri, tikriausiai, niekuomet ir neužteks….O tu tas żmogus, kurio būtį rankomis apsivijus netektis, nesėkmės, kančia ir skurdas. Aš dabar glaudžiuos prie jūsų kaip šilumos išsiilgusi katė. Ir vaikau tas nesėkmes, tą liūdesį, ignoruoju, galų gale, tą skurdą, juk ne tie dalykai gyvenime svarbiaisi, guodžiuos. Ir mes abu kaparnojamės iš to vargo, kaip tas žemes nuo veido sulužusiais pirštukais kapstom. Bet dievas mus seniai apleido….Ir tu žinai laiko nebedaug, jau liko visai nedaug…Ir tu žinai, aš būsiu amžinai…Tas žinojimas tai ta kančia, kuri mus jungia….Ir aš girdžiu tik juoką…šitiek daug juoko iš mudviejų kvailos būties….

Kiek daug tikėjimo dabar žmonėse….Bet tu nejauti, tau negražu. Tu sakai, kad reikia tikėti savimi ir kali man į galvą savo laimės teoriją.

But That happiness always overtakes you.

Sakau kaip ilgiuosi namų, o tau ima juokas, nes tu namuose. Klausi ar aš bent pati žinau, kur mano namai, ar nesprukčiau iš ten vos sugrįžus…Pavargau nuo vidinių prieštaravimų ir nuolatinio kartojimo “viskas yra gerai”. Išties jaučiuosi pūvanti kartu su tavimi. Atsiprašau.

Patiko (1)

Rodyk draugams

No comments yet. Be the first.

Rašyk komentarą