BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mano sielos sala

Kartais tiesiog rašyti reikia, kai labai labai noris, net jei tinkamų raidžių ir nerandi. Turbūt geriau būtų kalbėti, su kažkuo apie kažką, nors ir apie belenką, bet ką čia jau kalbėti apie žodžius, kai net raidžių tinkamų nėra. Ką čia kalbėt apie klausytojus, kai ir skaitytoju tik visi du. Vienu žodžiu rašyti reikia, kai papasakoti nėra kam, rašyti reikia kai šventai tiki, kad palengvės, rašyti reikia, net jei taip ir neišmokai rašyti be klaidų,rašyti reikia kad ir apie nieką. Tai ir rašau, pramiegojus visą dieną ir suvalgius maišą mandarinų, rašau apie ta,i kaip kartais būna gėda net dėl to, ko nepadarei.

Kartais būna, kad atrandame kažką, ieškodami visai ko kito, ir pamirštam ko ieškojom išties. Kartais būna, kad vejamės tai, ko mums išties visai nereikia. Ir šiandien aš gyvenu panašiai. Pasikviečiu svečių šeštadienio vakarą, paruošiu stalą, sukuriu idilę. Bandau apsimest, kad esu tokia, kaip anksčiau, svetinga ir mano namų durys visiem atviros. Nors siuntu, kad kažkas įėjo su batais, pykstu, kad pritrupino ant mano naujo kilimo, kad niekas nepagyrė, kaip skaniai kvepia kambarys, einu iš proto, kad perjungė muziką mano. Ir šypsaus ir siūlau užkąst ir ipilu išgert ir paslaptis savo didžiausias papasakoju, na nes juk noriu būti atvira. O ištiesų nežinau ar buvo žmogus tą vakarą, kuriam žiūrėjau į akis.

Ir vėl drumsčiu savo sielos ramybę, su žmonėmis iš praeities, su vynu, ašaromis, kurių neturėjo būti. Kiek daug žmonių paleidau iš rankų, leidau išeit ir net stabtelti neprašiau. O dabar tave vartau savo delnuose, ir mąstau paleisti ar ne. Ir kažkodėl vis dar nepaleidau ir klausiu - kaip gyveni - guodžiu, raminu, apkabinu. - Pasiilgau - tiesiog atsakai, ko aš taip nenoriu girdėt.  O ji dabar  tokia mylima jo, kad net kvepuoja visa juo ir mylėti ją dabar lyg pamilti jo minusus, kurių ji nesugeba pamatyti. Ir yra žmonių, kurie nesugeba paleist manęs, nors gal reikėtų, nors laikyti mane šalia, tai lyg spintoje laikyti suknelę, su kuria ėjai į pirmą pasimatymą, bet puikiai žinai, kad daugiau niekada jos neužsidėsi ir rankoves josios jau kandys pragraužė.

Mylėti tave, vien todėl, kad tu labai gražiai prašai. Mylėti tave vien tam, kad tavęs niekas daugiau nemyli. Mylėti tave už tai, kad tu visas ir visada tik už mane. Mylėti tave, nes tu vyras, mama, tėvas, brolis ir draugas. Myėti tave todėl, kad man tai nieko nekainuoja. Mylėti tave, nes tu gali parodyti kaip atrodo meilė. Mylėti tave, net jei labiau už viską aš dabar bjau mylėti?

Ir vėl užmaskuoju savo sielos chaosą, kurdama ramybę savo mažam kambarį ir vėl aš turbūt neįsileisiu svečių į vidų. Vėl gersiu vakarinę arbatą, nes pas mane visada vakarai. Vėl ilgėsiuos kalėdų, ir pasakosiu visiems, kad pas mane kieme jau snigo.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (3) to “Mano sielos sala”

  1. Lapkritis 23rd, 2015 | 19:39

    Žinai, o tu šanuolė, kad parašei šį įrašą. Įsivaizduoju, kad rašyti buvo sunku, nes šis įrašas toks atviras. Tikrai gerai, kad parašei. Bet kodėl tiek liūdesio tavyje yra. Kaip skaudu jį matyti tavyje.

  2.   nykea
    Lapkritis 23rd, 2015 | 20:41

    Metaliuk, aš manau, kad kiekvienas iš mūsų širdy turim stalčiuką, kur vien liūdesys, ilgesys ir nostalgijos sudėti… Tiesiog kiti žmonės yra stiprūs ir puikųs, jie skleidžia jausmus, kurie džiaugsmo stalčiūje suguldyti. Galų gale juk čia puiki vieta tą liūdesį išrašyti ir šiek tiek prasivalyti nuo viso to liūdesio ar gi ne? :)

  3. Lapkritis 23rd, 2015 | 21:12

    Na aš kartais ir net nežinau ar tą liūdesį reikia išrašyti iškalbėti ir tokiu būdu su juo atsisveikinti. Tai itin logiškai skamba ir tikriausiai dideliai daliai žmonių taip ir viskas veikia, bet pastaruoju metu vis mąstau, kad liūdesio nereikia nei išlieti, nei nutildyti. Jo turi nelikti sąmoningai. Tiesiog manau, kad jeigu mes leidžiame sau liūdėti ir liūdnai kalbėti tai įsiskverbia į mus ir vietoj to, kad mes išsilaisvintume iš liūdesio rezultate mes gauname tai, kad mes tiesiog liūdime daugiau ir tų liūdesio minčių nešiojamės daugiau nei įprastai. Pasikalbėti ar išsirašyti aišku gerai, bet bent jau man tai dažnai tampa tik pretekstu verkti “koks aš nelaimingas”. Baigęs mokslus stengiuosi daugiau mąstyti pozityviai visais požiūriais ir man taip tikrai geriau. Mokyklos laikais buvau labai liūdintis žmogus, o noriu, kad mane žmonės prisimintų kaip įdomų ir linksmą žmogų, o ne liūdną. Aš toks net nesu (liūdnas). Aš tikrai linksmas ir fainas žmogus ir lygiai tu esi faina. Kartais tavo įrašuose galima įžvelgti didelį nerimą dėl to ką apie tave pasakys kiti, ką pagalvos arba netgi ką tu manai, kad jie galvoja, nors to pilnai tvirtinti net negali. Ir bent man atrodo, kad tie dalykai kuriuos mes patys sureikšminame kitų turbūt būna net nepastebėti.Kad ir tavo praeitame įraše išsakyta mintis, kad kažkas tave pavadina keista, o už akių šneka kažką daug labiau neigiamo apie tave. Žinai būna žmonių, kuriems patinka keisti žmonės. Jie labai įdomūs. Ar nemanai, kad tai galėjo būti ir pagyrimas? arba šiame įraše minėti tavo draugai dėl kurių tiek stengeisi, tačiau gilesnio ryšio su jais nepajutai… Na gal tai ne tiesa? Gal tavo draugams visai ir linksmas vakaras buvo? Vis dažniau manau, kad svarbu ne būti kažkur ar kažką veikti, o iš tikrųjų būti kartu. Tai ypač svarbu. Taip žinau, kad turbūt, kad jau rašai turbūt visgi žinai, ką žmonės apie tave šneka kai negirdi ir koks buvo tavo vakaras su draugais, tačiau net jeigu tai ir tiesa ir tave kažkas vadina keistuole “blogąja prasme”, o su draugais ir tau pačiai išsėdėti buvo nežmoniškai sunku prašau visgi dar įvertink vieną alternatyvą. Gal tu čia visai nieko dėta. Gal tie žmonės kvailiai? Visi ir net draugai? Man kartais susidaro įspūdis, kad tu esi visų draugysčių iniciatorė ir tu dedi daugiausiai pastangų. Gal tik tavo draugai ne tokie jau ir geri? Tad nekaltink savęs. Būdama šiame pasaulyje darai pasaulį gražesniu. Tuo aš neabejoju, tik tikėk savimi labiau. Ir gal nebebus to liūdesio kaip manai?

Rašyk komentarą