BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mes kartais dar susitinkam

-Ar būtum laiminga, jei po dešimties metų tu liktum ten, kur esi? - Dievaži, kodėl gyvenime tiek klausimų, į kuriuos negaliu, tiesiog negaliu atsakyt. Ir tų atsakymų man niekas nepadeda surast. Tiesiog bijau atsakomybės, už savo veiksmus, žodžius, norus ir jausmus. Norėčiau paskambinti kartais tau vakare ir nebijoti tavo balso, nebijoti, kad galbūt neturėsim apie ką šnekėti. Norėčiau kartais tiesiog pasivaikščioti su tavimi, naktimis kaip kadaise kai būdavo labai liūdna arba labai linksma. Kaip tada, kai tai atrodė svarbu ir kai aukštakulniai nenuspausdavo kojų. Norėčiau pasipuošti kambarį kalėdom kartu su tavimi, o ko norėtum tu?

Turbūt gyvenu gerai. Liežuvis neapsiverčia inkšti, skųstis, dejuoti. Bet pasiilgstu kartais ašarų sūriu, o dar labiau juoko, tikro. Ne to iš pareigos. Pasiilgstu jausmų prisodrintų gyvenimo. Žmonėms nepatinka keistuoliai, žmonėms patinka išskirtiniai. Sako tu keista ir švelniai nusijuokia, bijo parodyti ką iš tiesų mano, palauks kol aš negirdėsiu. Norėčiau viso to tiesiog nepastebėt. Norėčiau pamėgti save. Aš net nežinau ar pasiilgstu meilės, ir ar apskritai ko nors pasiilgstu? Apsistačiau keistom abejingumo sienom. Ir savo mažyti kambarėlį vadinu ramuma. Įsileidžiu į svečius tik tai, ką noriu pati, ir tik su sąlyga, kad kartu neatsineš chaoso, jokio chaoso. Iš mano gyvenimo kelendoriaus išsibraukė dienos, kurios kadaise buvo reikšmingos: penktadienis tryliktoji, dešrainių diena, šachmatų diena, helovynas. Tiesa, kartu su jomis dingo ir pareigos ne visada malonios, planai pedantiškai sustatyti, kuriuos buvo privaloma įvykdyti. Daug laisvės, daug pirmadienių ir penktadienių, kurie neturi jokios prasmės.

Ar jauti kaip čia viskas tuščia be meilės, kaip tuščia pas mane?

Yra žmonių, kuriems aš išties rūpiu, tik kai iš nubodulio ima važiuoti stogas. Yra ir tokių, kurie norėdami iš manęs kažką gauti visada prisimins pirmiausia duoti. Ir yra žmonių, prie kurių nebesugebu būti tikrąja savimi ir negaliu suprasti ar tai aš ar jie pasikeitė. Būna žmonių, kurie visai netikėtai pasibeldžia į mano duris ir aš ilgai svarstau ar įsileit juos vidun, o kai kurie tampa tokie artimi tiesiog šnektelėjus tarpduryje.

Bet aplamai, gerai gyvenu, neskaitaint to keisto nerimo dūšioje. Mes kartais vis dar susitinkam ir geriam arbatą. Nesvarbu kokie tie vakarai, svarbu, kad jie yra. Ir tikiu, kad greitai imsim laukti kalėdų ir kartu su visais įsisuksim į tą džiugią karusėlę, kad vėl imsim pažadus pildyti sau ir eisim į susitikimus, svarbius, senai suplanuotus. Tad gal išgerkim arbatos drauguži?

Patiko (1)

Rodyk draugams

1 komentaras to “Mes kartais dar susitinkam”

  1. Lapkritis 18th, 2015 | 20:42

    Labai geras įrašas. Labai taikliai aprašai tai su kuo turbūt susiduria tikrai didelė dalis jaunų žmonių baigusių visus mokslus ir visus kitus privalomus dalykus. Ir aš labai panašiai jaučiuosi. Regis viskas gerai, bet kažko vis trūksta, kažkas vis ne taip, negerai… Visi tie ateities planai ir dalykai “kuriuos reikia padaryti iki sueinant tiek ir tiek”, tikrai kelia didelį stresą ir tuo pačiu pasipriešinimą “o aš nedarysiu ir kas man bus”, bet išties turbūt šis spaudimas ne tiek iš aplinkos kylą, kiek iš mūsų pačių vidaus. Būtent todėl pasakius “man nesvarbu”, kažkodėl vis dar skauda. Ir ypač skauda tais pirmadieniais ir penktadieniais, kurie “neturi jokios prasmės”. Bet tuo pačiu manau žinau ko trūksta. Tikslo trūksta! Gyvenimo svajonėje, svajonės įgyvendinimo :) Arba dar kitaip gyventi darant tai kas yra maloniausia. Tik vėlgi, kas gyvenime yra tas “maloniausia”. Būnant vaiku į tai turbūt būtų buvę lengviau atsakyti. Dabar kai jau regis ir būtų įmanoma tas svajones įgyvendinti, jos kažkaip išbluko argi ne taip? Tačiau vistiek manau, kad tikslas ir yra tų “pirmadienių” ir “penktadienių” priežastis :)

    O skaitant “Norėčiau pamėgti save” eilutę pasidaro taip keista. Argi gali būti sunku mylėti tokį žmogų, taip gražiai ir nuoširdžiai sugebanti rašyti, mastyti ir svajoti? Žmonės nebūna keisti. Visi žmonės normalūs, tik skiriasi jie nuo kai kurių labai ir todėl tokie žmonės niekada neras bendros kalbos, bet kitą vertus bendraminčių tikrai tokiu atveju vertėtų paieškoti. Tada būsi laiminga. Ir tikrai nekeista :) Faina tu, tad neliūdėk.