BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

*

Nekenčiu Tavęs už tai, kad stovime vietoje… Nors vietoje stoviu aš… Griebiuosi beviltiškiausių viršūnių, kad jausčiausi judanti. Bet slysta iš rankų, nes josiose Tu ir mūsų gyvenimai, atšalusi vakarienė ir karštas vynas… Kada buvo tikro juoko? Ar pameni? To, nuo kurio skaudėjo veidus ir pilvus.

-Aš trokštu meilės - šaukiu.

-Bet tavo tikslas ne tai - atsakai.

-Viskas bus gerai - priduri.

Dalyvauju vestuvėse, pirmą kartą, ne savo. Stoviu visa Tokia pasimetusi ir kol jaunieji tarią priesaiką meilei amžinai aš, tuo tarpu, sveriu visus prieš ir už. Ir manosios rankos niekas nespaudžia savojoje. Įdėmiai žiūriu į akis, bandau įskaityti- kur ta meilės paslaptis. O tu atsakai- bet tavo problema ne tai. O kažkas porina apie prisilietimų galią, apie tai kad tango šokamas dviese. Pavargau nuo pliusų ir minusų vakaro kiekvieną dieną savo galvoje, šiandien nekenčiu, o ryt ir vėl mylėsiu. Prisimenu vis žmones kadaise sutiktus, kadaise mylėtus. Jų akyse tarytum matau save ir aną ir dabartinę - lyg du skirtingus žmonės. Bet ir tie neryškūs paveikslėliai greitai užleidžia vietą kitiems. Jaučiu kaip tas didesnis gyvenimas ima nebetilpti į mano mažyčio pasaulėlio rėmus. Ir mes išties vis mažiau ir mažiau turime to nesibaigiančio laiko.

Bet mes JUK tos pačios, tame pačiame mieste, su tais pačiai žmonėmis tik šukuosenas pakeitusios. Jau seniai neprisidirbam košės, ir nei juokiamės nei verkiam nei prieš kažką raudonuojam. Baisiai rimtos moterys pagalvotum. Išvažiuojam vis dar anksti, bet netrunkam sugrįžti. Skubam į savo degtukų dėžutes, kol vakarienė neatšalus ir karštu vynu vaduojamės nuo šalčio. Ir jei būtų kas anksčiau pasakęs, kad suaugusiems ruduo bespalvis, patikėjus nebūčiau.

Rodyk draugams

liepos apmąstymai

Keista, kad dabar liepa… Kiek jų jau buvo ir visos tokios keistos. Norėčiau kolekcionuoti keisčiausias pasaulyje liepas. Bet nubudus ryte vis dar bijau ištarti, kad jau liepa. Bijau regis, kad ji prabėgs taip paprastai, be kažko ką visuomet turėjom tik mudvi. Bijau, kad susitiksim tik kavos, bijau, kad taip greit pasensim ir liepos liks tik vienas iš dvylikos mėnesių. Ir perverčiu senus įrašus ir randu liepų tuščių… Aš žinau, tos liepos buvo tylios, nes mintys gimsta iš dainų, dainos gimsta iš minčių ir viskas iš jausmų…. Kadais žadėjau mylėti rudenį, jo dainas ir Tave. Kažkodėl nelaukiu aš nei rudens nei Tavęs grįžtančio namo. Ilgiuosi liepų, kai nemiegodavom naktim ir prisigerdavom vien nuo svajonių. Pasikeitėm, pasikeitė ir liepos…

“O po to suaugau…ir supratau, kad nuorūkas rinkti reikia, ir kad brangus tabakas laimės neatneša, o didžėjais geriau nepasitikėt.”

Dieve, tikrai suaugom, ir supratom, kad naktimis miegoti reikia, o jei netyčia nesimiega, tai puiki proga susiplauti lėkštes. Ir sakai, kad dabar patinka tau vienatvėje, keista patinka joje ir man.

Vistiek įdomu pažiūrėti kaip mūsų svečiai užaugo…. Kaip tas berniukas kuriam kojines mezgiau dabar savo kūdikį spaudžia glėby, kaip tavo didžėjus kuris emblemas kūrė dabar stumdo dėžes, bėga nuo darbo ir atsakomybių… Keista ar ne?

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „pirmas žmogus gif“Vaizdo rezultatas pagal užklausą „pirmas žmogus gif“

Kartais aš gėdijuosi savo minčių, užrašau jas rašalu ir ant balto popieriaus lapo, ant balto popieriaus lapo ir rašalu, kartais net kompiuterio ekrane. Ir skaitau jas pati sau. Kartais būna gražu, būna ir bjauru, bet tai aš ir neturėčiau gėdytis savęs. “Bet juk tai taip tuščia, netikra, jokios prasmės…” sakai?

Tai kas naujo dabar mano fronte? Gyvenimas išties rimtas, pokštų jame ganėtinai mažai tik rytai ir vakarai ir durys tos pačios ir akys tos. Tik atvaizdas veidrodyje gal kiek kitoks, jau žilus plaukus aplink ausis skaičiuoji, trumpai pažvelgi ir kaskart grįžti trumpiau nusikirpęs. O aš lyg niekad anksčiau ilgus plaukus auginu, kaip anksčiau be gailesčio juos nusirėždavau taip dabar kažkaip visą savo grožį į juos sudedu. Tu sakai, kad tau nerūpi, bet matau kartais kaip raukšles aplink akis tyrinėji. Tu galbūt jau nebijai prarasti manęs, labiau bijai likti vienas. Aš galbūt jau nebenoriu išeiti, kažkaip visai neblogai tą rimtą gyvenimą kurti sekasi. Kartais kvapą užgniaužia meilę svetimų stebėti, bet to ir užtenka…

Rodyk draugams

Visata mūsų akyse

Aš dabar melo kompanijoj. Čia mažai filosofijos, lyrikos, mažai vyno ir idilišku vakarų. Čia mes įgyvendinam savo planus, šitoj melo ambulatorijoj mes išgryninsim jūsų sielas, atversim jus nuo abejingumo, ir paversim dar naivesnius už tuos iš kurių visuomet juokėtės. Kiek dar ilgai? Kiek dar daug? Ar įmanoma dar daugiau? Ar tam yra pabaiga. Tiek kiek plečiasi visata. O visata tavo akyse. Ir regis man darosi ramiau. Aš tiksliai nebežinau į kurias vietas sugrįžti man dabar gera. Bet aš tiksliai žinau, kad ieškosiu naujų. Ir nereikia manęs teisti. Nes šiandien aš suku laimės ratą. O tu perki katę maiše. Šįvakar mudu žaidžiame maskaradą. Ir vaidinam, kad juokinam vienas kitą, bet išties žiauriai bijome išsiduoti. “Kokie mes nekilnūs” - sakai. Tu nežinai ko laukiu aš. Tu tik paprastas žmogus ir aš tą taip jaučiu.

Mano asmenybė išaugusi iki lubų ir man dabar labai sunku paklusti Tavo taisyklėm.

Rodyk draugams

Nes tai nutiko vasara, o dabar juk žiema…

Tik pačios šalčiausios žiemos vidury, mes suprasim, kad mūsų širdyje amžina vasara. Tu dabar atiduodi visus savo Pasaulius į dvi nerūpestingas rankas. Kažkada žadėjai niekam nesuteikt tokios galios. Kažkada žadėjai, kad niekam nedovanosi savo sielos. O aš pažadu: mes daugiau niekada netapsim viena kitos blogąja puse. Ir noriu su tavim dar šimto bemiegių liepos naktų. Nes buvo laikas kai pagailo mums į juos, merkiant lietui žiūrėti. Prailgo vieniši vakarai. Ir įsileidom mes tuos prašalaičius į savo jaukius namus. Ilgai žiūrėjom į tas mėlynas akis juos šalia pasisodinus, ilgai tyrinėjom tuos netobulus veido bruožus. Ir pagailo mums jų drebančių rankų. O pačios jau buvom užmiršusios skonį lūpų vyro. Ir įsileidom tuos netobulus ir į savo keistas širdis. Leidom pamilti jiems savo tobulą gyvenimą, leidom tiems nepažįstamiesiems vakarais šukuoti mums plaukus ir myluoti ilgai prieš užmiegant, o pusryčiams dalinomės su jais puodeliu mylimiausios arbatos. Išmokėm kaip gėles reikia žadinti rytais ir palieti prieš naktį. Papasakojom kaip žvaigždes galima suskaičiuoti. Ir nusivedėm į vietas, kurios turėjo būti tik mūsų. Praėjus šitiek metų, kai švelnūs prisilietimai kažkodėl mėlynėm ant kūno nugulė, kai gėlės visos nuvyto, kai mūsų namai jau nebe čia, ir vietas tasias užmiršom…supratom, jog visai nežinom iš kur tie nepažįstamieji atkeliavo..
Liūdesio akimirkomis aš skaitau tuos žodžius iš naujo vėl ir vėl, kol mano sušalusį kūną užplūsta šiluma.
Kur eiti mums, mums klajojentiems šitoj dikynėj ieškantiems tobulumo…

Rodyk draugams

Tyloje

Kur dingo tavo kaspinai - klausi. Išaugau - atsakau… kur dingo kalėdiniai pyragai, išaugau gal net pasenau…išaugau su tavim, išaugau ir viena. Išaugau su visais, kuriuos šitaip mylėjau ir išaugau vienui viena… Kaip greitai bėga metai. Kaip sunku vis tampa sutikti rudenį vienai ir su tavim. Vis daugiau pareigų ir reikalų, vis mažiau norų ir laisvės. O galvoje nuolat pilna minčių ir nieko, nieko negalima pamiršti. Bet žodžiai stringa gerklėje o raidės išsimėtę klaviatūroj. Skauda už tave, ir savas skausmas pasimiršta. Tik vis sugrįžtu mintimis į tuos šaukiančius pavasarius kartu ir atskirai. Ir dar bus pavasariai ir dar tikrai pašauks… Buvo gera su juo, žinau, buvo gera su jais savu laiku, atrodė, kad su niekuo kitu negali būti geriau… Bet mes klydom ir išties geriausia buvo kartu, geriausia buvo būti princesėm ir leisti sau viską. Bet kažkodėl taip nori širdis paaukoti save kažkam kitam. Tad šiandien tiek, trumpai ir aiškiai, be didžios širdgėlos ir beprasmio apgailestavimo. Tiesiog taip apie mus ir už mus.

Rodyk draugams

Nes skaityti Tave vis dar gera….

Nes skaityti Tave vis dar gera…gal net geriau nei anksčiau… Kai išsivirdavom kavos ir susėsdavom kartu priešais mėlyną kompiuterio ekraną ir skaitydavom viena kitą ir tuos, kurie dabar visai nebedomina. Nes rašyti apie Tave vis dar gera..gal net geriau nei anksčiau.. Mes mėgdavom skaityti tik garsiai ir mėgdavom kavą saldžią ir su pienu. Dabar Tu jau neskaitai, o aš tai darau tyliai, dabar Tu geri tik juodą kavą, o aš ją geriu visur tik ne namuose… Viskas keičias ir viskas į gerą. Bet mūsų rankų dar nepuošia auksiniai žiedai. Tokie reti dabar šeštadienio vakarai, ir juos paskiriam kitiem. Linguoju priešais brendžio stiklinę, degina, akys nenori, bet rankos ima ir glaudžia prie lūpų. Esu viena. Ir klausau kaip kažkas kalba, jog nemiela gyventi, jog nieko neturi, jog čia jau riba, paskutinė naktis - kaip Tu pasakytum. Turėčiau tylėti, bet negaliu ir pradedu savo giesmę, apie tai, kaip iš tiesų norisi gyventi, kaip viskas laikina, kaip viskas bus gerai, ir kad na vat aš tai jau žinau kas yra kančia. Tu tildai, užspaudi burną, nudelbi akis, žinau turėčiau tylėti, bet rankos vis siekia brendžio stiklinės ir šalta kažkaip. Kalbu per daug, todėl mes išeinam, einam lėtai, nors taip žiauriai šalta, o pirštines palikau namuose. Einam tylėdami, neturim vienas kitm ką pasakyti, per daug būnam kartu. Lenki savo žilą galvą prieš mano jaunystę ir kasvakarą sukalbi maldą, kad aš neišeičiau, kad pasilikčiau dar ryt. Ir pasilieku, dar pasiliksiu, nors širdis jau seniai kažkur kitur, tačiau kūnas jau šaknis suleido į šą svetimą dirvą. Dabar taip dažnai tyla, gerai. Kalbėti nebe turim apie ką, vis bandom paslėpti akis, bet vis dar ieškom prasmių, gerai.

Ach, kaip skauda sielą, kad kažką seniai paleidom, kad kažkas jau nebe taip, kad va dabar, būtent šioje kryžkelėje mudvi sukam į tylą. Bet skausmas, liūdesys ir tyla mums būdingi. Gyvybės mumyse per mažai, atrasti naujus kelius, sukurti naujus gyvenimus, perrašyti senas knygas. Dar kartais bandom praleisti laiką kartu, nors ir atskirai, tvarkom ne savo namus, prisileidžiam vonią be putų, išsiverdam kavos, ir vaidinam laimę, nors už sienos Tavosios dūžta alaus buteliukai, o už sienos manosios miega senatvė ir visi namai tąja senatve persismelkę. Labai daug lyja, man rodos šitas lietus mums bando kažką pasakyt, bet mes vis keikiam jį, kad šukuosenas sugadina, kad batai kiauri, o aš ilgiuosi sniego. Žinai, ramybės vis neduoda klausimas, kur kalėdų eglutę puošim kitais metais?

Rodyk draugams

Tu - tai ruduo

Ir šitiek metų nubraukiam, tiesiog taip lengvai, lyg sūrų prakaitą nuo veido. Nebeskaičiuojam jau praeities nuoskaudų ir neieškom kaltų. Nerūšiuojam nuotraukų senų, nekažkas jų ir likę, ir įrašų seniai jau neskaitom. Ruduo kažko tai nebekalba su manimi, o gal aš pamiršau jo kalbą. Spalių mano gyvenime buvo tik du. Taip mėgstam įkalinti save, kažkieno sukurtoje nelaisvėje. Ir visa vasara praėjo be žodžių, tiesiog taip, tyloje…ir skendome šią vasarą, skendome gyvenime, ašarose ir Baltijos jūroje. Kaip nepastebimai staiga iš mūsų gyvenimo išnyksta dalykai, regis, dar vakar buvę tokie svarbųs. Na o tu, drauguži, sėdi mano kambary, su mano šlepetėmis ir mano chalatu, vaidini čia karalių, toks svarbus, neužmirštas-būsi amžinai. Mano nelaisvė, mano sąžinės balsas,  mano gyvenimas, mano budelis, mano pilnatis ir mano niekas. Aš nežinau, tiesiog nežinau kas tu ir nežinau kas pavertė tave tuo, kuo esi, nors tu sakei, kad tai aš, bet juk negalėjau, juk net nenorėjau…. Juk buvai tik mažytė mano negyvenama sala….O virtai didžiule koncentracijos stovykla…

“Mano” - sakai, o man akmuo gerklėj įstrigęs….

Aną spalį aš buvau kažkieno laisvė, tu - bėgai paskui aitvarus… Na o kažkam, kaip visuomet buvo pavasaris… Šiandien kaikas kuria gyvenimus, kurių niekada nesigailėtų…Mes - kaip visuomet kvepiam cigaretėm ir kartais kava…

“Palikim praeity tai kas buvo…tai nesvarbu…Sukurkim naują ateitį, mūsų atitį…”

Atėmei iš manęs viską ir toje ateityje nėra vietos mano prisiminimams, senoms nuoskaudoms, nespalvotoms nuotraukoms ir kvailiems įrašams.

“Tu daugiau nebūsi kvaila naivi mergaitė..” - ir skauda, skauda lyg kas gyvastį iš krūtinės rautų.

Buvo spalis velniškai įdomus, su meilėm, tom vaikiškom, naiviom, su trankia muzika ir ledais, su šiluma, ir laimės paieškomis…Buvo spalis su rusiškais filmais ir degtine ir visuomet buvo spalis su mumis…. Šiandien rišu sau rankas, tvirtais jūriniais mazgais užveržiu, spalio nebus, nebus rudens, nebus sniego, žiemos nebus, nebus kalėdų, už mano kambario grotų nematyti nieko…O tu ar ką nors matai?

Rodyk draugams

Dienos beprotiškai liūdnos

Take me Home.

Sako, kad pinigai kaip vaistai: mažos dozės gydo, didelės prażudo. Bet būti laimingais mums tiesiog nepakanka lėšų ir laiko mums niekada neužteko tai laimei susikurti. Ir būkim atviri, tikriausiai, niekuomet ir neužteks….O tu tas żmogus, kurio būtį rankomis apsivijus netektis, nesėkmės, kančia ir skurdas. Aš dabar glaudžiuos prie jūsų kaip šilumos išsiilgusi katė. Ir vaikau tas nesėkmes, tą liūdesį, ignoruoju, galų gale, tą skurdą, juk ne tie dalykai gyvenime svarbiaisi, guodžiuos. Ir mes abu kaparnojamės iš to vargo, kaip tas žemes nuo veido sulužusiais pirštukais kapstom. Bet dievas mus seniai apleido….Ir tu žinai laiko nebedaug, jau liko visai nedaug…Ir tu žinai, aš būsiu amžinai…Tas žinojimas tai ta kančia, kuri mus jungia….Ir aš girdžiu tik juoką…šitiek daug juoko iš mudviejų kvailos būties….

Kiek daug tikėjimo dabar žmonėse….Bet tu nejauti, tau negražu. Tu sakai, kad reikia tikėti savimi ir kali man į galvą savo laimės teoriją.

But That happiness always overtakes you.

Sakau kaip ilgiuosi namų, o tau ima juokas, nes tu namuose. Klausi ar aš bent pati žinau, kur mano namai, ar nesprukčiau iš ten vos sugrįžus…Pavargau nuo vidinių prieštaravimų ir nuolatinio kartojimo “viskas yra gerai”. Išties jaučiuosi pūvanti kartu su tavimi. Atsiprašau.

Rodyk draugams

Apie nesėkmes ir praradimus

Tos klykaujančios antys, jos sugrįžta, o aš….o aš regis viską prarandu… Pasaulis tokių žmonių nemėgsta,jie lyg sukirmijusi šaknis tvirtam ąžuole. Ir jos pūna, pūna greitai, kai visas ąžuolas tuomet žaliuoja ir dar nejaučia, kas dedas jo viduje. Aš atsiprašau, tiesiog labai atsiprašau, kad radau tiek progų rašyt ne apie tave, kad radau tiek progų tiesiog negalvot apie tave… Nors tu buvai dalykas - geriausias man nutikęs gyvenime. O gyvenimo ir mirties riba tokia plonytė, npaaiškinamai skaudi. Ir begalės dalykų, kurių tiesiog neįvertinam laiku. Aš bijau, bijau Tave matyt, bijau girdėt tave ar jaust, aš bijau būt per silpna. Yra ribos, kurias peržengus nebeįmanoma sugrįšt. O aš jau seniausiai peržengiau tą ribą, mes abu peržengėm jas šimtus kartų. Bet tuomet tu buvai stiprus, o aš buvau tik grįžtanti antis į Tavo padangęs. Dabar stipri TURIU būti aš. Gyvenimas į mane žvelgia tokiom tikrom akimi, tikresnėm nei bet kada anksčiau. Žvelgia ir sako: “aš galiu viską, suteikt ir atimt, sukurt ir sugriaut. Tavo mintys, jausmai, emocijos… Nejuokink, tai nieko nereiškia… Ir į Dievą gali melsti begalės kartų…Bet juk jis tavęs negirdi, galų gale juk jo net nėra”. O tu klausei kaip žmonės taip blansuoja…ties riba…Netiki į likimą… Jis tikriausias kas yra šiam pasauly, nes kito paaiškinimo tiesiog nėra. Gyvenimas, paties likimo dovana, už kurią mokame didžiulius procentus.

You are my destiny. You are my success. You are my reality

Rodyk draugams

Pasaulis - ne Tavo ir ne mano, kažkur tarp mūsų

Visada manėm, kad mes ne tokie kaip visi. Bet ar nejauti kokie mes pilki… Pilkuma persismelkus į mūsų panagęs ir smegenis. Pilkumos prisigėrę mūsų plaukai ir žvilgsnis. Ir sakėm, kad mes nuolat liksim jauni. Bet nejau negirdi? Kaip mūsų galimybės senka. Nors kartais dar įsirišam kaspinus į plaukus ir tikimės, kad mūsų nuklydimai bus pamiršti.

-Anksčiau tame, ką rašai, galėdavau perskaityti viską, vienas žodis sugerdavo visus pasaulio jausmus….Dabar nematau nieko, tik juodas raides, bereikšmes, bejausmes….

Ir tikim: meilė mus išgelbės, ir kai labai pavargsim turėsim ką apkabinti…. Ieškom savęs knigynų lentynuose, Nyčės gyvenimo filosofijoje, Bacho tobulos meilės paieškose, Hemingvėjaus disciplinoje ir galiausiai visuose pilkuose atspalviuose. Siekdavom aukščiausių viršunių, vėliau skaudžiai krisdavom, bet žinodavom, ko esam verti. Dabar ieškom saugiausių kelių.

Jaunystė skuba į ateitį, o senatvė gailisi praeities. Kur tas ausko vidurys? Kai tu dar visko nori, nors jau kai ką turi? Kur riba? Jei nenustojai stebėtis, - esi dar jaunas. Jei dar negaila jėgų, nemigo naktų ir purtaisi vienatvės, - esi dar jaunas.

Viskas bus gerai, vis kartoju, raminu, noriu, kad tikėtų ir pati tikėt.

-Bet kodėl po velnių taip ilgisi praeities? Kodėl taip noris sugrįžti? Ir vis semiam tą praeitį saujom, bet ji išbyra lyg smulkus smėlis tarp pirštų?

Ir mes bejėgiškai bandom sugrąžinti tas dienas, tuos santykius, žmones, tradicijas. Laukiam sugrįštančių iš darbo ir kartojam tyliai, kad tik nepamiršt. Va dabar tai prisėsim, pasidarysim kavos, kaip anksčiau ir skaitysim, kalbėsim, dalinsimės jausmais ir mintimis. Bet burna pilna vandens, o kava lyg dinamitas degina gerklę. Ką skaityti nebėra, o jei ir skaitom tai visai nebejaudina.

Buvo pavasaris, kai aš sugrįžau, pavasaris kai tu išeini. Ir daugybė metų praėjo, nuo reikšmingiausių mūsų gyvenimo įvykių, ir atėjo laikas jiems pakartot. Ilgai vaikėmės, ramiausių uostų, ilgai nedrįsom išplaukt į atvirą jūrą. Ir štai tu kitame josios krante.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »