švelniai slysta pirštai tavimi
tokią šaltą ir nejaukią naktį
ar dėl šito tu mane vedei
per pasaulį baigiančią apakti?
♥
dėl naktų karštų, bet baisiai svetimų
dėl krūtinėj taip smarkiai šėlstančių jausmų
ar dėl to man melavai
ar dėl to sakei, kad sapnavai?
♥
žvilgsnį mano blėstančių akių
sudegink naktimis nerimstančioj širdy
dėl kurių pasaulio pakraščių
na prašau, šįryt man atsakyk!
♥
bet tu tylus…beprotiškai tylus
tik laikas šiąnakt kalba su manim
toks šaltas ir arogantiškai orus
jis liepia netikėt tavim…
♥
Taip švelniai slysta mano pirštai
ieško kūno bet neranda…
o mano akys baigia jau užmiršti
kaip naktį atrodo tavo veidas…
Rodyk draugams
o siandien as verkiau… šiaip aš neverkiu, visada įrodinėju kad man viskas gerai. O šiandien verkiau, tiesiog plaudama grindis kaip maža mergaitė apsiblioviau, ne netodėl, kad skaudėjo pilvuką ir net ne širdutę, o dėl to, kad buvo gaila žiūrėti į tą jauną merginą, kurią apleido meilė, kurios širdį sudaužė jos mylimas princas, o gal tik eilinis tipelis apsimetęs princu. Buvo gaila žiūrėti kaip ji savo dienas švaisto galvodama apie jį prašydama dievulio, kad jis niekada jos neįskaudintų. Gaila tos mielos merginos, kuri gal ir netobula bet tokia naivi ir miela. Buvo gaila, kad jos niekas negirdi, niekas nemato.
Todėl aš šiandien verkiau, verkiau daug ir garsiai, bet niekas negirdėjo niekas nematė…išploviau grindis savo ašaromis, ir jose įkalinau, merginos, sudaužyta širdimi atvaizdą….
Rodyk draugams
O šiandienos pamoka tokia: joks laikas, joks pabuvimas atskirai, jokie ginčai ir valandų valandas trunkantys pokalbiai nepakeičia visko į gerąja pusę. Viskas eina tik blogyn, kiekvienas nesusipratimas, kiekvienas klaidingas žingsnis po mudviejų meilės kulminacijos veda tik į finišą, o jis visur ir visada toks pat - visko pradžia ir visko pabaiga. Tai kaip jautiesi mielasis būdamas dar vienu žingsniu arčiau bedugnės, mudviejų bedugnės….?
kas gražiausia tarp tavęs ir manęs jau praeityje…
Rodyk draugams
Jis klajūnas, po velnių, kada tu suprasi? Klajūnas po visą Pasaulį. Ne jam kalėjimas, kurį tu siūlai…ir meilė ne jam, kurią taip primigtinai siūliau aš… Jis laisvas paukštis, padangių erelis, pasiimantis ko jam reikia ir vėl skrendantis savo keliais… Nesustabdys jo, mieloji, tavo jaunystė, tavo nežabotas polėkis ir šėlmiškos akys, taip kaip nesustabdė mano ramus prieglobstis, mano švelni šypsena ir gerumas, kuriuo jį apgaubiau.
O žinai kur mano pliusas? kad aš išėjau dar prieš jam išvarant mane, dingau savo paralelinėje erdvėje… Ir tada pasirodei tu, jaunesnė, šaunesnė, bet pasirodei mano kvapui dar nespėjus išgaruoti iš jo….
ir dar jau seniai nebegalvoju apie jį aš, o kaip tu mieloji, kur tavo pliusas?
paleidau jį, paleidau mintis ir prisiminimus, šešėlį jo paleidau, kurį taip ilgai kalinau savo širdyje…
Rodyk draugams
Kai orų prognozės pranašauja minus trisdešimt aš dažnai tiesiog skeptiškai nusišypsau “ar gali būt blogiau?”. Pasirodo gali, kad ir kaip blogai yra, visada gali būti blogiau. Pasaulis toks, jis nenustoja stebinti. Ir žvelgdama pro langą aš tikrai nemaniau, kad iš tiesų ten gali būti taip šalta, ir būdama su tavim aš netikėjau, kad pasilikus vienai širdyje gali būti taip šalta. Visai ne oras tai kaltas kai rankos dreba, akys apstingsta ledinėmis ašaromis, kojos mirtinai nutirpsta, o širdis staiga sulėtėja iki vieno dūžio, regis, per amžinybę.
Atleisk išslydai man iš rankų, toks šaltas buvai. Ir aš šalta, tokia kaip visada, per daug stengiausi, per daug nepastebimai. Ir dabar aš netikiu, netikiu jais. Dabar mano akys bus aklos, o ausys kurčios, tik rankos ir širdis ieškos per Pasaulį šilumos, ne saulės ne ugnies, o tavo karštos širdies.
O dabar taip tuščia, taip nejauku…..ir aš išeinu į platų vieškelį, pėsčia, ieškoti savo laimės…
Rodyk draugams
Labai jau nuobodus šiąnakt Pasaulis
Per daug tylos, per daug apgaulės.
Pakelk akis į dangų:
Žvaigždės jau nė vienos ir nė lašelio saulės.
Tu tik pažvelk ir medžiai apaugo sidabru,
O man taip šalta ir baisiai nuobodu.
Skaityti toliau »
Rodyk draugams
Aš taip senai vaikštau viena,
be tavęs mielasis mano, be tavęs,
ir aš šalta, suvulgarėjus, svetima,
mielasis, atrišk virves
surišusias mane
atrišk rankas…
aš noriu būt drąsi
bebaimė ir stipri
aš noriu eiti per vienatvę
ir net per meilę
galva iškelta,
bet aš silpna, beviltiškai silpna
susvetimėjus ir šalta…
O su tavim?
su tavim aš nors ir į Pasaulio kraštą,
iš naujo per kelius
išvaikščiotus, senus
ir dar nepažintus.
Su tavim aš jau kita, geresnė ar blogesnė?
Spręsti tau.
Bet aš viena…
Rodyk draugams
Tau ir tavo sušiktam Pasauliui
Šiandien aš spjaunu ant tavęs ir ant viso pasaulio, pasilieku tik ją, savo laisvę ir einu per Pasaulį pasipuošusi iššaukiančiai trumpa suknelia ir aukštakulniais rankoje laikydama savo aistros likučius tau. Ant mano lūpų nusistovėjęs tavo skonis ir aš užsirūkau cigaretę, ausyse skamba tavo balsas ir aš einu į triukšmą, aš šalinu tave iš savęs, panaikindama tavo paliktas dėmes, aukštakulniais pamindama praeitį, kurioje visais penkiais jausmais tu buvai įsiviešpatavęs. Ir dabar aš sukursiu naujas taisykles tau ir sau. Ištikimybė? Kam ji? Juk man skirtas ne vienas. Prisitaikymas? Ne, jei nori taikykis tu, aš daugiau nebenoriu. Tolerancija ir supratingumas? Jezau, aš buvau tau velniškai gera! Mano trys taisyklės, įsikalk jas sau į galvą:
sakyk Pasauliui ne
maištauk
daryk tai, ko iki šiol nedarei.
Ir iki šiol aš prašiau, dabar prašysi tu, o aš sakysiu ne. Mylėsiu vyrus, kurie buvo didžiausi tavo priešai. Ir būsiu žiauri, tokia, kokia dar nebuvau. O dabar aš pasiimu tavo laisvę, kurią bent jau teoriškai buvau atidavusi tau ir išeinu į Pasaulį, ten, kur mano dainų kažkas klausysis rytais, mano eiles skaitys saulėtomis popietėmis, mano plaukus glostys vakarais, o naktimis saugos mano sapnus, ne apie tave mielasis, jau ne apie tave…
Pameni kaip seniai tai prasidėjo…seniai, seniai….
Rodyk draugams
Kiek dar ilgai leisiu tau save kankinti? Kada liausiuos tavo veidą savo atsiminimuose piešti ryškiausiomis spalvomis? Kaip pasakyti “stop” žaidimui, kuris mane vargina, lėtai žudo, išsunkia, kuris kas kart atima iš manęs vis daugiau mano turto: atsidavimo, orumo, savigarbos, vilties, meilės. Kas man tai gražins? Kada baigsim žaidimą, kuris taip tave pamalonina, kurį tau visada pasiseka išlošti, žaidimą, kuris tau leidžia tiek daug pasiimti iš manęs, pasiimti viską ir likti laisvam ir nenugalėtam. Tai ką man dabar daryti? Išeiti iš žaidimo, nė karto neparagavus pergalės skonio, bet žinoti, kad nuo šiol būsiu saugi, saugi nuo tavęs, nuo ašarų kurias man suteiki. Ar žaisti toliau? Žaisti, tik pakeisti žaidimo taisykles? Žaisti ir rizikuoti, kur susigrąžinsiu viską ir galbūt laimėsiu tave. Žaisti iki galo, žaisti iki pergalės. Aplaistyti taip ilgai lauktą pergale krauju ir saldžiu šampanu, ar verta? Tu juk žinai viso to skonį? Kruvinos pergalės. O pralaimėjimo? Na atsakyk ar verta? Dėl tavęs ir manęs, dėl kažkada gražiai prasidėjusios meilės istorijos, dėl snaigių, kurių šią žiemą nėra, bet kažkada jos vėsino mudviejų aistrą, dėl Pasaulio pakraščių, kurių niekada nebūčiau aplankiusi jei ne tu. Dėl to saldaus vyno ir dar saldesnių pagirių tik tavo ir mano, dėl kažkada išsakytų prasmingų žodžių, dėl laimės, kurią abu suvokėm skirtingai? Ar verta? Ar verta mielasis dar kartą grįžti, dar tūkstančius kartų prarasti viską, dėl to vienintelio pergalės skonio?
1:0 tavo naudai
Rodyk draugams
Be vulgarių slėpynių šiąnakt
aš išeinu pavasariau ,
tavęs ieškot
Per žemę tekančio,
o kartais tyliai šliaužiančio
šį rudenį ir vienišo
matyt
gyvenimo aš šiandien paragavusi
iš tavo lūpų atsikandau jo
ir šis pavasaris sugrįžęs
mane naujai sugundytą išvys
begalo karčios
rudeninės naktys
ir kuklios mintys
užstrigusios gerklėj
metaforų užmirštoje pakampėje
pavasariau, aš lauksiu
sugrįžtančio tavęs…
Rodyk draugams
