BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ir tai nutiko vasarą, vasarą, kai dvylika savaičių snigo

Mano meilei dūžtančiai, tolimai, ir gal “netikrai”….

“Myliu tave” kaip plyšta širdis pusiau ir paskui dar į keturias dali… Per daug garsiai myliu ir per daug tyliai, taip, kad niekas niekas negirdėtų, net tu - svajone mano, išdainuota, išsvajota, neišsipildžius, sudužus… Neberinksiu aš šukių mudviejų, nebesvajosiu tavęs, paleisiu kaip dulkę plaukt pavėjuj. Vis galvosiu sugrįš gal, ištarsiu gal “myliu”… taip ilgai lauktą, bet tylėjau ir tylėsiu, nemoku, bijau, kad suduš garsiai išsakyta, kaip mudu sudužom, dulkėm išsilakstėm į visus keturis pasaulio kraštus, abu į skirtingus, kur vienas kito nerastume. Nors sutikus pavasarinį vėją vis dar klausiu kaip tu, kuriuose dabar pasaulio kraštuose esi, ar matė tave verkiant, o juokiantis, dainuojant gal, mylint?

Kas rytais tavo plaukus šukuoja dabar, vakarais pabučiuoja prieš miega, ar kas “myliu” pasako? Kurio aš nesugebėjau ištarti, atsiprašau, pakibo ore ir pažadai mudviejų, tokie netikri, sumeluoti… Kaip man skauda, tu nežinai…  Kaip išliet jį, tą sopulį širdies, kaip išsakyt, kaip parodyt. O ašaros jau nebe padeda, jos išdega vos atsidūrusios ant pavasario vėjo nugairinto skruosto..

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »