BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kai nieko nenutinka

Kuriu laimę savo namuose. Kas vakarą valgau ledus vaidindama, kad vasara. Myliuosi su laisve. Susitikinėju su draugais, ne labai maloniais, ir ir be galo mylimais. Lankausi pas dantistą, nuolat, baigiu pamiršti ką reiškia danties skausmas, o gal gyvenimo skausmas.  Ir šiandien bandžiau rašyti, ta prasme normaliai rašyti, senam sąsiuviny, kur regis vis dar gyvena mieli prisiminimai, su parkeriu, taip tuo mielu rašaliniu parkeriu, rašyti ne apie save, o apie kažką, kažkur ir kažkada. O po to buvo liūdna, nes nebemoku rašyti ant popieriaus, rašalu, per daug pamilau klavišų spragsėjimą.

Bet visada viskas eina tik į gerą, tik mes patys kartais viską sugadiname.
Aš nemanau, kad dievas yra tavyje ar mAnyje, aš manau kad dievas yra tarp mudviejų.

Gaila, aš nežinau laimės recepto ir net negaliu pasakyti kaip tą laimę galima užlaikyti kuo ilgiau, bet turiu savo dešimt įsakymų, ne pažadų, įsakymų, kuriais vadovaujuosi nuolat ir manau, kad būtent tai mane atveda į tas tikras laimės akimirkas.

1. Neleisk, kad kasdieniai daiktai, pinigai materialūs siekiai, taptų svarbesni už mus.

2. Netapk fanatiku, NIEKIENO!

3. Niekada nepamiršk -  lengviau gyventi meilėje.

4. Visuomet tinkamai įvertink ir mylėk tuos kurie tavimi rūpinasi.

5. Lankykis pas dantistą, reguliariai.

6. Tiesiog mylėk!

7. Džiaukis tuo, ką turi.

8. Kai yra visiškai blogai tiesiog tapk stebėtoju, o jei yra išties labai labai  blogai pradėk viską iš naujo.

9. Bandyk vėl ir vėl, kažkada turi pasisekti!

10. Tikėk, galbūt dievu, savim, meile, stebuklais, kalėdų seneliu, tiesiog tikėk…kažkuo!

Laimė kur kas sudėtingesnė nei vien norų pildymas

Rodyk draugams

Pas mane svečiuose laimė

Ir žinot ką?

Gyvenu!

Ne pats tinkamiausias metas rašyti, tiesą pasakius net neturiu didelio noro, bet reikia… Reikia tam, kad po daug laiko kai mano protas eilinį kartą pasiges sielos virpesių, aš prisiminčiau, jog laimė visgi didelis svečias, ir karts nuo karto vis pasibeldžia į kiekvieno mūsų širdį, tik reikia nepražiopsoti tos akimirkos ir laiku atverti jai duris!

Ir kai man sako, kad aš graži vadinas aš laiminga, tikrai laiminga! Sako “tu kvaila, bet velniškai įdomi”, kartais sako, kad iki kaulų smegenų artima. Noriu būti tokia, noriu šiandien būti artima, šypsotis eidama gatve mielų akių vaikinui, primerkti akį žaviam mėlynakiui. Pasiilgau gilių kakavos. Ir laimė šiandien akyse netelpa, burna per maža, kad taip plačiai išsišiepčiau, rankom tos laimės nesugebėčiau aprėpti. Gražiausių pasaulyje spalvų laimė, ne meilės, gal rudeninių lapų, saulėlydžių gal….

Perklausiau pačių kvailiausių pasaulyje dainų ir pagalvojau blemba kaip gerai, kad kažkoks velnias visgi į sceną atvedė tuos idiotus. Ir kaip pamišusios su Koko rėkiam iš visos gerklės “Vieną kart gyvenime galim būt beprotės”.  Ir viskas taip kaip turi būt.

BOOM!….

Nors aišku gaila, kai gėlės ima vysti, kai lapai iškrenta, kai sniegas ima tirpti, kai sudula nuo senatvės laiškai mylimo, gaila kai laikas ištrina jo veidą iš prisiminimų, kai vanduo nuplauna ant smėlio įspaustas pėdas, kai kava išskalauja žodžius sąsiuvynije seniai išrašytus, tai  praradimas, maža netektis, ir gaila…Bet viskas taip kaip turi būt.

O žinot kokio skonio laimė? Tiramisų, grinų gryniausio tiramisu, na gal dar gilių kakavos ir kvepia ji ne taip kaip viskas aplinkui, kvepia, kvepia…vaikyste, jei jums tai ką sako….ir tomis gatvėmis lietaus nulytomis…..

Tššššš tik nieks neišbaidykit šiandien mano laimės, kurią vaišinu savo skaniausios kavos puodeliu….

Saldžių sapnų ;*

Rodyk draugams

Ieškau laimės mažyčiuose namuose

Prasiveria balkono durys, girgžda, cypia, inkščia kaip prievartaujamos, o man taip gera…primena kaimą, tuos ankstyvus rytus, kai nubundi, pūkiniuose senatve persismelkusiuose pataluose, tamsu ir girdi kaip virtuvėje ant petelnės čirška kiaušinienė. Mielai sugrįžčiau ten, bet aš užaugau ir šįvakar pati kiaušinienę kepu. Ant tavo lūpų dūmai nusėdę…rūkei…Nubučiuočiau tabaku apkartusias lūpas, suvilgyčiau brendžiu ir mandarinais, bet nedrąsu…ir nedrąsu…

Aš parašysiu knygą, apie dviejų sielų karus ir pasirūpinsiu, kad tą knygą turėtų visi nelaimingi įsimylėjaliai. Aš paprašysiu, kad tu pastatytum filmą apie penkias minutes tylos, ir dešimt metų triukšmo…

Ir prašėm amžinybės tik penkių minučių mudviem, atrodė, pasaulį spėsim apkeliaut, tiek daug viens kitam pasakysim, liesim veidą viens kito, nenustosim lietę, glostysim akim, bučiuosim lūpas, pažadėsim sielą ir širdį, sutirpsim viens į kitą, sudušim iš tos laimės ir pasiliksim, amžinai…. Na o gavę tas penkias minutes mes tiesiog tylėjom, bandėm šypsotis, bet kažkodėl akis ašaros užtvindė ir tu apsimetei, kad nematai ir aš vaidinau, kad neverkiu ir atrodė taip lėtai tos penkios minutės slenka. Kur žodžiai begėdžiai pasislėpė, kuriuos taip norėjom mes pasakyti, kur jie? Kas rankom, kurios troško liesti, o dabar lyg mūrinės sustingusios ir šaltos, nerangios kažko…Ir žvilgsnis krypsta kažko pro šoną o ašaros degina, neramina…. Čia laikas, tik tak… tik tak… ir baigėsi mūsų penkios minutės laimės

žadėjai rytoj tapti geresniu, geresniu nei buvai, jei aš atsikelsiu tokia pat prie kokios tu užmigai….

Ir girgžda balkono durys, ir vėjas užuodęs kiaušinienės kvapą įsibrauna į vidų pasišildyt. Juk ir jam šiluma labiau patinka, o šaltomis rudens dienomis, blaškosi, nerimsta, raudoja laukiniais balsais… Jaučiu kaip plaukus glosto mažytės rankelės, nusišypsom viens kitam, ir lenktyniaujam kuris braškių daugiau suvalgys, taip, braškių, keista ar ne? Taip, čia yra braškių, tik tavęs nėra, tik aš ir mano mielas keturmetis, susiglaudžiam abudu prieš mėlyną ekraną ir žiūrim šimtąją seriją Pono Byno….

Kadaise sakei, kad neverta gyventi viens be kito…klydai, verta… Ir šiandien aš ieškau laimės mažytėse namų kertelėse, nors visos jos ir kvepia tavimi.

Garbės žodis, galėčiau prisiekti, kad šaltos tavo rankos visą naktį mano kūną glostė, nors gal tai buvo vėjas pro girgždančias balkono duris įsibrovęs, kaip ir tu šilumos vis ieškantis.

P.S. galėčiau dar vis rašyti apie tave, bet gana jau ir taip čia per daug žodžių tik tau sudėta.

Rodyk draugams

Nes aš tik pasakų vaiduoklis

Netiesa, kad aš pasakų princesė, kaip tu kadaise mane vadinai. Netiesa, kad uždaryta bokšte aš laukiau būtent tavęs. Net ne tiesa, kad tu buvai mano princas, išgelbėjęs nuo raganos violetiniais  plaukais ir kablio formos nosies.

Nes princesės švelnios ir mielos, jos gražios, apsidengusios sidabru ir žemę šluojančios savo švelniais it pavasario vėjas plaukais. Jos dainuoja dainas apie smaragdines princo akis ir jų balsas maloniai liūliuoja. Princesės mylinčios ir nepavargstančios laukti.

Na o aš….o aš…..o aš tik pasakų vaiduoklis, kažkur esu šalia tavęs, bet lyg ir ne… Nedainuoju dainų tau prieš miegą, savo sidabro pirštais tavo lūpų neglostau… Nelaukiu tavęs, jau nebelaukiu ir kasas nusikerpu vos jos ima siekti pečius, nors tu sakei kaip myli mano plaukus ir kad aš tavo pasakų princesė.

Ironiška, bet tu niekada netikėjai pasakomis, o aš šventai tikėjau tavim…
Beje mano koko dar ir šiandien pasakomis tiki ir kaskart prisidegus cigaretę kartoja man “o aš turėsiu vyrą - gražų, turtingą ir gerą”, o aš tik naiviai nusišypsau…..

Nemiega šiąnakt kankina
Šokoladas ant pirštų galiukų tirpsta
Klausau lietuviško repo
trūksta tavęs
ir regis man vėl galima gerti kavą…
Laimė pakeliama
kai dalinas ja per puse..
Gal per dažnai bandžiau žodžiais patekt į tave
Nuodeme mano lūpose žodžiai pavirsta….

http://www.youtube.com/watch?v=-ukVgiTQagE

Rodyk draugams

Žinutė iš praeities

♥ Nustebinti artimą;
♥ Paaukoti elgetai;
♥ Padėti svetimam, kuris kažkada buvo savas;
♥ Nupirkti kažką ne sau, nemylėti pinigų;
♥ Nueiti į bažnyčią;

Buvo laikas, kai norėjau būti gera, o dabar ausis klubinė muzika užlieja ir dar kartais lietuviškas repas smegenis šturmuoja. Žadėjau būti savimi, bet geriu jau antrą bokalą alaus, ir savajai koko paimu dar vieną saldžios degtinės. Ir juokiasi jie iš manęs, jaučiu, kad pirštais bado, sako čia ta naivuolė, kuri amžina meile tiki, po to pasisodina šalia kaip kokią lėlę gražiausiom spalvom šįvakar žydinčia ir porina išsijuosę, kad meilę žaidžiu, kad “meilė tai tik dvi savaitės laimės, du mėnesiai ginčų ir du metai tvarkymo” , dar priduria: “pas tave kambary gėlės vysta, nejau išties tikiesi meilę amžinai išsaugot?” - juokiasi. “Tikiuosi, tikiuosi!!!!” -  rėkiu akis išpūtus ir galvoju kokie pasaulio pinigai verti šito, kad taip mane kankini.
Vienintelis dalykas, kurio kada nors tavęs prašiau, bandžiau išmokyt veltui. “Niekada neišsižadėk praeities, kad ir kokia nevertinga  ji tau šią akimirką, po daugelio metų tai galbūt  bus vienintelis tau tikrai likęs dalykas, kur kas vertingesnis už naujas mašinas, prabangiausius namus,  netikrus draugus …niekada nepamiršk kuo buvai kažkada…”
Aš tiesą sakant niekad nepamiršiu
Tavo vaiskiai žėrinčių akių
Ir tavo veidą netgi mirštant
Prisiminsiu be trukumų jokių…
Bet tu tylus…beprotiškai tylus
Ir laikas šiąnakt kalba su manim,
Toks šaltas ir arogantiškai orus,
Jis liepia netikėt tavim….
Galbūt pradėsiu kelti sau naujus tikslus, kursiu taisykles naujas, pergalvosiu savo vertybes ir principus, galbūt iš ties kažką ne taip darau…

Rodyk draugams

Tagi jaunas ir durnas dar

Niekada nebuvai mano herojum.

Ir vis sakai: “Tagi jaunas ir durnas aš”.

O aš jaučiu kaip begėdžiai pirštai tavo nugara laksto, tu - kažkokius vėjus šneki, kurių nė velnio aš nesiklausau.

Ir vis priduri “Tai va…” kai nebeturi ką pasakyti ir juokiesi, skardžiai, kaip tie “pochuistai”, kuriems niekas nerūpi. Nutyli ir viskas lyg ir gerai.

Stipriai apkabini mane, taip stipriai kad nebekvėpuoju, rankos nusvyra - tu padedi galvą ant krutinės. Ir mudu sudūžtam į šimtus stiklo gabaliukų, susipjaustom pirštus vienas į kitą, bet kraujas tik kaitina dabar. Vėjas pro visas kiaurymes veržiasi į vidų ir išnešioja mudu po laukus pilnus gėlių ir medaus kvapo.

Atsimerkiu. Ruduo jau. Tuščia… nėra tavęs. Ir nereikia. Pavargau laukti. Pavargau girdėti “Tagi jaunas ir durnas aš”.  O aš, mielasis, pasenau per šiuos metus kupinus laukimo ir šiek tiek protingesne save laikau. Nemoku pastatyti ant kortos visko, kad visko netekčiau arba laimėčiau tave. Sakai pastačiau? Na, bet aš pavargau laukti. Ir pinigai neteikia man tiek pasitenkinimo savimi.  Prabangūs gėrimai ir tviskantys ratai….nepažįstu šito gyvenimo tavo. Vergauji savo įgeidžiams, plauki paviršium nes ten vanduo skaidresnis, bet ir aš mielasis ne tam vandenis drumsčiu, kad atrodyčiau gilesnė.

Sakėt reikia dramos?  Še jum ir drama - nuogybės, pinigai, pmirštos meilės ir taurėje marinama vaikystė.

Gal visgi iš meilės išaugama, o gal čia aš kažkokia kitoniška…Atleiskit man šiandien už mano ironija, agonija, už bandymą likti teisia, pareiškiant tik vieną pusę, bet jeigu neišsirašyčiau gal vieną dieną plyščiau, žinoma niekas nepasikeistų tik gal rečiau šypsočiaus, žvaigždžių nebe skaiščiuočiau. Tad gal rytoj parašysiu apie rudenį, apie įsimylėjalius su pabaiga gražia, arba tiesiog būsiu laiminga ir šypsosiuos.

Rodyk draugams

Kokoko

Merdi mano migdoliniai kūneliai… Vis dar girdžiu juoką ir žodžius “niekada neišsižadėk ligos, lazdos ir pirmos”.  O aš visgi sakyčiau, niekada neišsižadėk žmogaus, kuris apie tave žino viską, kuris žino tavo svajones ir norus, kuris atmintinai pažįsta tavo penkias šypsenas, su kuriuo patyrei viską, kas geriausia o gal ir blogiausia…Kad ir kaip to norėtum ar ne toks žmogus ateina tik kartą, jis garsiai ateina ir tyliai išeina ir būna tiek kiek norėsi tu…bet tik kartą ir tik vienas toks…

Aš vis dar jo nepraradau ir žinau, kad pasaulis man pavydi…Nes su savo koko mes visada įveikdavom visas tas mėšlo krūvas, kurias taip maloniai mums pateikdavo pasaulis.  Kovojom su vėjo malūnais matydamos priešus aplinkui, tiesa kartais kovojom ir viena su kita, be pralaimėjimų ir be pergalių… Kartais mylėjom vyrus tuos pačius, be skrupulų…Vyrus, kurių kvepalais prakvipdavo mūsų kambarys… Mokėm viena kitą traukt pirmuosius dūmus po saule… Ir kartais gėrėm degtinę , brangiausią, tiesiog traukinių stoty saulei besileidžiant…

Mieloji koko tu tragiškai dainuoji ispaniškas dainas, nors ir velniškai jas myli… Turbūt niekada tau to nesakiau, bet esi prasta kulinarė, nors kiekvieną penktadienį kepi man pyragus… Esi užkietėjus tūsų moteris, o aš…na o aš pavargus nuo jaunystės ir nuo beviltiškų bandymų sulieknėti… Mieloji koko niekas, visiškai niekas nesugeba taip suknisti reikalų kaip tu, kalbėti kažkokius vėjus, apie kuriuos nė velnio mes nesuprantam ir vaikščioti į pasimatymus su gerokai jaunesniais…. Myliu aš tave, kad ir kaip retai tai pasakau, bet myliu visgi, jaučiu, kad ir kaip nepataisomai merdi mano migdoliniai kūneliai, gal visgi siela egzistuoja?

Tiesa dabar mano koko jau viena rūko po saule, degtinę ji geria su ugnies žmogumi, myli Kauno didžėjus ir vis dar beviltiškai traukia ispaniškas  dainas…O aš kasdien laukiu mielo netikėtumo, kuriuo niekada netikėjo mano koko

Šiąnakt merdi mano migdoliniai kūneliai, dusina žodžiai ir ispaniškos dainos,sunku mąstyti, ir raidės nenoriai limpa viena su kita bet vieną tikrai žinau, niekada neišsižadėsiu žmogaus, kuris ir yra manoji siela.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »