BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pu ;*

Turbūt naivu tikėtis, kad kitais metais žmonės neišeis, todėl, kad juos mylime, kad pasiliks su mumis, todėl, kad trokštame,jog pasiliktų nes yra reikalingi. Galima aš būsiu ne čia? Šiąnakt ne čia? Šiemet ne čia?

Lakuoju nagus violetiniais blizgučiais, patepu lūpas raudonu lūpdažiu ir rūpestingai garbanas suku. Žinau šiąnakt nieks manęs negirdės, nieks manęs nejaus tai tegu bent mato, tegu lieka mano veidas ben kažkieno mažoje prisiminimo gijoje. Laukiu akimirkos kai praeiti metai suduš ir nusės mažomis deimantinėmis dulkėmis ant mano blakstienų, kurias greitai nuplausiu kartu su vakariniu makiažu.

Aš nenoriu būti bloga, aš tiesiog bijau. Tapsiu snieguole ant šluotos ir gal atskrisiu pas tave kai baigsis šampanas. Neužeisiu į vidų, tu ir nepakviesi, tiesiog žiūrėsiu pro langą kaip kituose namuose gyvenimas verda. O aš maniau, kad pas mane liūdna, kiek  mažai žvakių kituose namuose rusena, kaip šalta žiūrėti į sustingusias netikro džiaugsmo minas. Gal kitais metais bus kitaip, nei geriau nei blogiau, tiesiog kitaip.

Saldžių šampano burbuliukų ;***

Rodyk draugams

Tik 48 kartus per metus

Taip norisi sugrįžti ten, iš kur taip norėjosi pabėgti. Sugrįžti namo, sugrįžti pas tave, grįžti į tada kai atrodė, kad išgelbėti gali tik naujas rytas. Klydom. Klystam ir dabar. Nauja diena, nauja pradžia, naujas pirmadienis, nauji metai, visa tai tai nieko nereiškia. Nes nėra prasmės žodžiuose visada, niekada, amžinai. Šie žodžiai negyvi, jie neturi sielos, tokie pat tušti kaip ir tie nauji metai.

Kada gi pagaliau jūs suprasit niekas nepasikeitė, keičiasi tik mėnulio fazė.

O aš nemyliu šios akimirkos, taip ir nesugebėjau pamilti. Sausio 25 d. Daugiau nei keturios savaitės, mažiau nei mėnuo. Pasimečiau laike. Nustojau laukt. Bijau laukt.  Norėčiau, kad rytojus būtų dabar, sapnuoju, kad rytojus niekada neateis. Ausis šturmuoja tyla. Mylėti tai, ko mylėti negalima. Meluoti, kad tai tik kvaila aistra. Meluoti sau ir meluoti pasauliui. Pavargti nuo jausmų, kuriuos nuolat užmušinėji savyje. Nuo žinojimo, kad niekam nesugebėsi to pasakyti, nesakau niekada, bet galų gale kada? Ir galop velniop moralę, velniop moralę viso labo tik 48 kertus per metus.

Pažadu, kitais metais aš gražiai vairuosiu ir nesikandžiosiu.

Ir ploju Jums mielieji už talentą taip nuostabiai šypsotis Pasauliui, kuris taip nuoširdžiai iš mūsų juokiasi, už talentą gražiai kalbėti apie tuos kurių nekenčiam, talentą apsimesti, kad viskas yra gerai kai nė velnio taip nėra. Ploju už sugebėjimą sukurti pasižadėjimų sąrašą naujiems metams ir jį įgyvendinti, nes man turbūt taip ir nepavyko ištesėti pažadų sau. Nesakau, kad visada, ar niekada, bet kol kas nepavyko.  Aš nieko negirdžiu, o gal žmonės per tyliai kalba?

Rodyk draugams

juodos naktys, juodos sielos

Vaikštom po kapines, bažnyčias senas, apleistus namus, sugriuvusius tiltus. Išvažinėjam juodžiausias vietas, kuriose gal be mūsų daugiau niekas nebuvo apsilankęs. Klausia, ar nebaisu. “Gyvūjų, ne mirusių, reikia bijot” - atsakau. Nes sielos, tos kur iškeliauja ramybės ieško. O tos, kur juodoj žemelėj kapstos nebijo mirties. Ir kai manęs klausia, ar tikiu į dievą, dažniausiai atsakau, kad taip. Nes didžiausia galia pasaulyje yra tikėjimas. Gal didesnė už meilę. O gal tikėjimas tai ir yra meilė, gal meilė - tai tikėjimas.

Baisu matyt kaip žmogus ranką prieš žmogų kelia. Taip baisu. Taip baisu. Ir noris išrėkt “atsipeikėk žmogau, ar tau negaila, savęs, ne jo, ar negaila savo juodesnės už bedugnę sielos”. Bet užmerkiu akis…”aš krentu žemyn/ Mano veidas į žemę/Smenga gilyn”.

Užmiegu su vaizdu galvoje kaip žmogus prieš žmogų ranką kelia. Ir kojos linksta nuo minties kokia bejėgė mano juoda siela šitoj juodžiausioj žemėj.

Jaučiuos nepasiruošus mirčiai, nes ji tokia galutinė.

Žinau, visas tas skausmas greitai iš širdies išsitrins. Norėčiau neatleist. Norėčiau nenorėt būt tokia kaip ir tu. Norėčiau labiau vienatvę mylėt. Norėčiau stipriau tikėt į amžinybę. Norėčiau dovanų gauti knygą, kurios puslapių krašteliai būtų padengti  aukso dulkėmis. O kaip norėčiau nenorėt….

Rodyk draugams

Kaip Grinčas kalėdas vogė

Mieli žodžiai, daug mielų žodžių. Apkabinimai šilti?

Draugystė. Meilė. Juokas. Ašaros. Apsikabinimai. Viskas telpa mumyse, gaila, kad kai kurių rankos užimtos pinigais.

O aš sakau “Nereikia mėtytis tuo “myliu” į kairę ir į dešinę”. Bandau susikurti bent menkiausią saulės spinduliuką, šildausi prie židinio… Kai taip šalta vis dažniau cigaretę prie lūpų priglausti noris ir plaukai kažkaip labai jau keistai garbanojasi. Ir nors darbai kaip visada pasivijo mane metų gale ir užgrIuvo su pačiu didžiausiu BOOM, pasigendu savyje entuziazmo, to man įprasto skubėjimo, tokia išvargus ir išsunkta jaučiuosi, tik dar nežinau tiksliai kas tai.

Pamėgau vėlyvus pusryčius, serialus ėmiau žiūrėti ir vis neskubu, vis neskubu…

Ir gal teisybę kažkas kažkada pasakė “Moterys niekada neturi ko pasakyti, tačiau viską sako labai žaviai. Moterys įkvėpia vyrą kurti šedevrus, bet visada trukdo juos įgyvendinti”. Neturiu ir aš šį vakar ko pasakyti, bet vistiek kažkodėl bandau tai padaryti žaviai ir subtiliai.

Aš savo noru elektrinėj kėdėj…

Tačiau rytas išaušta ir pasigirsta šventinis šurmulys – Kalėdos vis tiek atėjo.

Regis šiemet mano miesto eglę Grinčas puošė, ji truputį kreiva ir velniškai nekurianti kalėdinės nuotaikos visai kaip ir aš. Mano mama pasimerkė seno medžio nudžiuvusią šaką, tik dar pasivargino apipurkšti ją sniegeliu. Na o aš papuošiau siurprizų medį, kurį, galbūt, pagaliau, po šitiek laukimo, suvalgysiu. Per kalėdas, suvalgysiu jei nebus tavęs.

Nepamenu kada buvau tokia tuščia…

Rodyk draugams

Tavo kišeninė mergaitė apie melą

Esi arba neesi. Nori arba nenori. Pažadi arba meluoji. Kalbi arba tyli. Atsikeli arba jau nebe. Išeini arba taip ir lieki. Visam. Pasiryžti arba visą likusį gyvenimą gailiesi. Žvarbu.

O aš rytoj apsigyvensiu tavo kišenėje. Tikrai. Gyvensiu nuo pirmadienio tavo švarko vidinėje kišenėje. Kur nuolat paslepi saujalę skaniausių riešutų. Nieko neprašysiu, netriukšmausiu, pažadu. Net neprašysiu, kad kalbėtum su manimi, kad niekada negirdėčiau melo. Tiesiog miegosiu tavoj kišenėje, kol šventės praeis, kol nebesulauksiu saujalės riešutų, kol tavo širdį plakant girdėsiu…. Na ar priimsi?

Ta akimirka, kai supranti DĖL KO VISKAS, turbūt pati skaudžiausia gyvenime. Kūnas ima skaidytis į daleles. Meldi dievo, kad oda nesuplyšinėtų į mažytes popieriaus skaiuteles, nes gyventi kažkodėl norisi…visada norisi…O melas veržias pro akis, burną, net pro ausis.

Ko žadėsi sau kietiems metams? Ką meluosi man ateinančius? Ar pakelsi už mane taurę šampano?

Velniškom akim žiūri į mane, o aš šypteliu “man lygių nėra”.

Rodyk draugams

Atiduodu duoklę žiemai.

Būna žodžių, kuriuos parašyti tiesiog reikia.

Puikiai žinau, kad šią žiemą nedarysiu visų tų šaunių dalykų, kuriuos įprastai daro žmonės. Neslidinėsiu, nevažinėsiu rogutėmis, nestatysiu besmegenio, nežaisiu gniuščių karo, nedarysiu sniego angelų, nesimaudysiu pusny, nekursiu laužo miške, gal net eglės šiemet nepirksiu… Nemyliu aš žiemos. Ir kalėdos mūsų namuose būna liūdnos, per mažai žmonių susirenka prie stalo, vis tos pačios keturios moterys, na ir karts nuo karto koks vyras pasirodo mūsų šaltuose namuose. Per mažai šypsenų. Per daug liūdnų dainų, maldų per daug. Per mažai tikėjimo.

Pasaulis, kurį tu palikai tai tik balintos sienos…..

Manau tik didūs filosofai sugeba gyventi šiandiena, o mes, paprasti mirtingieji turime gyventi visomis trimis dimensijomis: praeitimi, ateitimi ir dabartimi. Ir praeities vaiduokliai, kurie dažnai pasirodo tą “stebuklų naktį” prašydami priimt  už stalo, juk esame/buvome šeima. O tiek vienatvės tose žiemose užšalę.

Jau pripratot būti vieni? Nes, aš manau, kad taip.

Vienišos kalėdos, šalti vakarai. Nesugebu išrašyti savo šaknų ir patirties  taip, kaip norėčiau.

Šiemet, manau, kalėdoms puošiu siurprizų medį.

Pykstu ant tų vaiduokliais grįžtančių praeities šešėlių, pykstu ant žiemos ir ant savęs, kad nesugebu pamilti snaigių ant tavo veido.

Pažadu kai bus labai liūdna atsigersiu karšto vyno ir eisiu pasivaikščioti šaltą apsnigtą vakarą. Pažadu kam nors numegsiu kojines vilnones, kad bent kažkam nebūtų taip šalta. Pažadu, kad šiemet per kalėdas neleisiu niekam verkti. Pažadu.

Rodyk draugams

Herbariumas

Pasakyti yra tiek daug ką, o būdų tai padaryti nerandu. Išties keistai jaučiuosi pastarąsias dvi savaites. Skaitau knygą apie boksininkus, romantikus ir šiaip keistus vyrukus, kurie naiviai save vadina džentelmenais. Radau sau pateisinimą kodėl tiek ne daug žmonių iš tiesų nori leistis su manimi į artimą draugystę. Sugretinau save su vienu tos knygos herojumi, Leo, na aš neesu vyras, nedžiovinu gėlių, nelaikau savęs gera poete ar oratore, ir net neesu tokia silpna ir pasiligojus. Bet jaučiu jame save. Keista? Galbūt. Bet kas baisiausia, kad knygos eigoje jis atsiduria psichiatrinėje ligoninėje, o visi naiviausiai tiki, kad jis mėgaujasi puikiu gyvenimu Amerikoje. Koktu.

Skauda, kai tau sako: tavęs pilna visur, visur kur neturėtų būti. Ir kartais būna riba, riba atsiprašymams, riba atleidimams….

Bandau ieškoti savo keisto jausmo priežasčių. Visur. Senose knygose, apverktuose užrašuose, butelyje likerio, kompanijoje nesavų žmonių, eilinėje dienos rutinoje. Veltui. Nežinau iš kur tas vidinis nerimas. Lyg mažas žmogelis įsikūręs viduj, nebylys jis, ir aklas, ir kurčias dar. Tai tik spardosi, nerimsta ir rankom gestikuliuoja, kad tik kažką man pasakytų. O aš lyg ir bijau bandyti jį suprasti ir vis kartoju: nieko nesakyk, tu per daug susijaudinęs. Meluoju kažką sau, meluoju tam mažam nelaimingam žmogučiui viduje.

Ir vis randu trūkumų savy. Tokia šiaip sau.  Kažkoks baisus nevisavertiškumo kompleksas išaugo manyje, gal tai tas žmogutis manyje mano klaidom tą bjaurybę šeria. Kai parašau kažką labai atviro, ką iš tiesų jaučiu, man tai atrodo taip kvaila. Kai pasielgiu taip, kaip kartais pasvajoju, tai atrodo dar kvailiau. Būtų juokinga jei nebūtų graudu. Bet regis laisvė man kenkia. Todėl amžiais susikuriu taisykles aplink save. Gal kiek keistokas. Bet laikausi jų, kad tik vėl dūšios tas viliojantis laisvės jausmas neapnuodytų. Užsiimu didaktika su žmonėmis, kurie mano nuomonė elgiasi ne taip. Nors jų nepažįstu. Nerandu žmogaus, kuriam galėčiau iš tiesų prabilti. Čia manyje problema. Žinau. Kartais galvoju, kad turėjau gimti nebylė, taip ar taip nieko doro niekam nepasakau. Vis bandau, pamykiu kažką, žiopteliu kaip žuvis orą gaudydama. Ir vėl nutylu. Sakydama “ai ne dabar, ne metas dar ir žmogus ne tas”. O kada bus tas? O gal čia aš ne ta? Ir galų gale, kam ir įdomų. Žmonėms patinka kai juos linksmina, o ne prasmių ieško, ten kur jų galbūt nėra.

Tiek daug gėlių priskyniau
kad niekas negali suskaičiuoti.
Tai buvo birželio medalionai
Pačiam koketiškiausiam laikui.
Gražiausios gėlės žydi amžinybei.
Stipriausias grožis
auga vienumoje.
Tiek daug gėlių padovanojau
visiems tiems, kurie išaugo.
Tai visi mano vaikystės draugai
iš brutaliausio laiko.
Gražiausios….
Tiek daug dainų parašiau
visiems tiems, kurie dainuoja.
Neliko nė vieno pažįstamo žmogaus
iš paties banaliausio laiko. (K.Ö.)

Anksčiau ir aš eiles rašiau. Savo jausmus rimavau su viskuo kas nebuvo pasakyta. Vėliau pasidarė kažkaip gėda.

Kartais ir aš jaučiuosi kaip ta sudžiovinta  gėlė. Tiek daug tikėjimo, jausmo, vasaros sukaupta. Bet esi priversta sustingti vienoje akimirkoje. Gyventi amžinai. Būti mirusia. Ir trokšti padaryti kažką tokio, ko niekas niekada iš tavęs nesitikėjo. Nekalbu apie blogus dalykus. Galų gale gal būt iš tiesų pati tiesiog troškau tapti tuo mielu netikėtumu kažkieno mirusiame gyvenime.

Bet visgi reiks palaukti, nes girdėjau, kad jau snigo. Nemyliu žiemos, nemyliu sniego, nejaučiu nieko, tik kasmet vis blankiau ir blankiau šviečiančias kalėdas….

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »