BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie seną meilę ir senstančias mus…

Sapnuoju kartais, prisimenu dar, retais vakarais, ilgiuosi skaudžiom sukaktim… Ne tavęs ir ne mūsų, savęs tavyje. Ir mylėti man dabar prabanga, ir rašyti apie meilę aš jau seniai nebemoku. Ir kalbėti apie meilę, dabar, kažkaip labai jau  pigu. Sapnuoju dar šaltom naktim, prisimenu retom akimirkom, kaip begėdiškai mes pažeminom šitą meilę vienas kito akivaizdoj. Kaip šventvagiškai išverkėm visas tas dienas, visą tą laimę, tuos barnius, tą gyvenimą… Pavertėm viską tik ašaromis ir garsiom aimanom. Kaip greitai sukūrėm kitus gyvenimus, kitiems žmonėms, pavertę tą meilę paprasčiausiu interesų nesutapimu….

-Na ir tikrai, kaip nuobodžiai mes skambam…- bet manęs bent jau netransliuoja per visas šalies radijo stotis.

Ir sakydavau-viskas, kas mums liks- tai mūsų praeitis. Bet labai jau paprastai visi tie jausmai išblėsta, prisiminimai jau ašaromis skruostų nedrėkina ir šypseną kažkaip išspausti sunku. Kažkaip perdaug paprastai visi tie žmonės išėjo, tiesiog šitaip “na gerai, man jau laikas”. Per daug paprastai, kažkaip, jų portretai mano galvoje išblanko, o visos nuoskaudos ir dėkingumas nusėdo dulkėmis ant tų išblukusių portretų. Todėl dabar sakau - viskas ką mes turim ir visada turėsim tai - rytojus. O jis kartoja vis “viskas ką turiu aš tai - tu, tu ir ši akimirka, nesvarbu kas buvo, ir kas bus dabar nesvarbu”. Norėčiau tikėti. Norėčiau tikėti, kad kažkas dar liko amžino, na kaip tada, kai kalbėdavom apie amžiną meilę, apie amžiną ryšį apie tai, kaip kažkas kažkam sukurtas ir kitaip negali būti. Bet netikiu, bet taip nėra. Ir aiškinu jam, kaip viskas laikina, kaip pasaulis mus moko labiau už vis mylėti brangiausią asmenį gyvenime - save. Ir mes mylim, ir leidžiam sau būti svarbiausiais, iškelti savo poreikius aukščiau kitų….

- Ir viskas dabar turi būti trumpai ir aiškiai, nes vyniojimas į vatą tai tik pigus žaidimas su skaitytoju - skelbia kritikai.  Ir mes iš principo vyniojam į vatą, ir kaip patikdavo viską daryti iš principo, ir kaip patikdavo tų principų turėti. Principai gerai, principai labai gerai…. Jų reikia turėti jaunystėje, nes jie ūgdo asmenybę, formoja charakterį, tačiau kai subręstam, jie tampa nebereikalingi, netgi labai žalingi, nes trukdo mums į visą pažvelgti racionaliai. Na ir mes seniai nebeturime jų, seniai viską sveriam, skaičiuom, matuojam, dalinam - racionaliai. Na o meilė? Meilė tiesiog labai neracionalus jausmas ar ne?

Vasarį atsidarysim raudono vyno butelį savo vienišuose namuose, o gal atskirai. Ir manau, kad nieko nenorėsim matyt, ir greičiausiai nebūsim išsiilgę viena kitos paprasto buvimo šalia. O po to niekas nepasikeis, toliau snigs, o mes nebūsim didesnės nei buvom vakar. Nebūsim drąsesnės. Nebūsim labiau mylimos.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »