BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Apie nesėkmes ir praradimus

Tos klykaujančios antys, jos sugrįžta, o aš….o aš regis viską prarandu… Pasaulis tokių žmonių nemėgsta,jie lyg sukirmijusi šaknis tvirtam ąžuole. Ir jos pūna, pūna greitai, kai visas ąžuolas tuomet žaliuoja ir dar nejaučia, kas dedas jo viduje. Aš atsiprašau, tiesiog labai atsiprašau, kad radau tiek progų rašyt ne apie tave, kad radau tiek progų tiesiog negalvot apie tave… Nors tu buvai dalykas - geriausias man nutikęs gyvenime. O gyvenimo ir mirties riba tokia plonytė, npaaiškinamai skaudi. Ir begalės dalykų, kurių tiesiog neįvertinam laiku. Aš bijau, bijau Tave matyt, bijau girdėt tave ar jaust, aš bijau būt per silpna. Yra ribos, kurias peržengus nebeįmanoma sugrįšt. O aš jau seniausiai peržengiau tą ribą, mes abu peržengėm jas šimtus kartų. Bet tuomet tu buvai stiprus, o aš buvau tik grįžtanti antis į Tavo padangęs. Dabar stipri TURIU būti aš. Gyvenimas į mane žvelgia tokiom tikrom akimi, tikresnėm nei bet kada anksčiau. Žvelgia ir sako: “aš galiu viską, suteikt ir atimt, sukurt ir sugriaut. Tavo mintys, jausmai, emocijos… Nejuokink, tai nieko nereiškia… Ir į Dievą gali melsti begalės kartų…Bet juk jis tavęs negirdi, galų gale juk jo net nėra”. O tu klausei kaip žmonės taip blansuoja…ties riba…Netiki į likimą… Jis tikriausias kas yra šiam pasauly, nes kito paaiškinimo tiesiog nėra. Gyvenimas, paties likimo dovana, už kurią mokame didžiulius procentus.

You are my destiny. You are my success. You are my reality

Rodyk draugams

Pasaulis - ne Tavo ir ne mano, kažkur tarp mūsų

Visada manėm, kad mes ne tokie kaip visi. Bet ar nejauti kokie mes pilki… Pilkuma persismelkus į mūsų panagęs ir smegenis. Pilkumos prisigėrę mūsų plaukai ir žvilgsnis. Ir sakėm, kad mes nuolat liksim jauni. Bet nejau negirdi? Kaip mūsų galimybės senka. Nors kartais dar įsirišam kaspinus į plaukus ir tikimės, kad mūsų nuklydimai bus pamiršti.

-Anksčiau tame, ką rašai, galėdavau perskaityti viską, vienas žodis sugerdavo visus pasaulio jausmus….Dabar nematau nieko, tik juodas raides, bereikšmes, bejausmes….

Ir tikim: meilė mus išgelbės, ir kai labai pavargsim turėsim ką apkabinti…. Ieškom savęs knigynų lentynuose, Nyčės gyvenimo filosofijoje, Bacho tobulos meilės paieškose, Hemingvėjaus disciplinoje ir galiausiai visuose pilkuose atspalviuose. Siekdavom aukščiausių viršunių, vėliau skaudžiai krisdavom, bet žinodavom, ko esam verti. Dabar ieškom saugiausių kelių.

Jaunystė skuba į ateitį, o senatvė gailisi praeities. Kur tas ausko vidurys? Kai tu dar visko nori, nors jau kai ką turi? Kur riba? Jei nenustojai stebėtis, - esi dar jaunas. Jei dar negaila jėgų, nemigo naktų ir purtaisi vienatvės, - esi dar jaunas.

Viskas bus gerai, vis kartoju, raminu, noriu, kad tikėtų ir pati tikėt.

-Bet kodėl po velnių taip ilgisi praeities? Kodėl taip noris sugrįžti? Ir vis semiam tą praeitį saujom, bet ji išbyra lyg smulkus smėlis tarp pirštų?

Ir mes bejėgiškai bandom sugrąžinti tas dienas, tuos santykius, žmones, tradicijas. Laukiam sugrįštančių iš darbo ir kartojam tyliai, kad tik nepamiršt. Va dabar tai prisėsim, pasidarysim kavos, kaip anksčiau ir skaitysim, kalbėsim, dalinsimės jausmais ir mintimis. Bet burna pilna vandens, o kava lyg dinamitas degina gerklę. Ką skaityti nebėra, o jei ir skaitom tai visai nebejaudina.

Buvo pavasaris, kai aš sugrįžau, pavasaris kai tu išeini. Ir daugybė metų praėjo, nuo reikšmingiausių mūsų gyvenimo įvykių, ir atėjo laikas jiems pakartot. Ilgai vaikėmės, ramiausių uostų, ilgai nedrįsom išplaukt į atvirą jūrą. Ir štai tu kitame josios krante.

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »